Žyma:Anykščiai

Iš „Graži tu mano“.

Jūs neturite leidimo redaguoti šį puslapį dėl šios priežasties:

Jūs galite žiūrėti ir kopijuoti puslapio kodą:

Anykščiai – miestas šiaurės rytų Lietuvoje už 110 kilometrų į šiaurę nuo Vilniaus, 60 kilometrų į pietryčius nuo Panevėžio, 35 kilometrų į vakarus nuo Utenos. Įsikūręs prie Šventosios ir Anykštos upių santakos abipus Šventosios, centrinė miesto dalis – kairiajame Šventosios krante. Ribojasi su Anykščių vienkiemiais, Šeimyniškėlių, Jurzdiko, Pašventupio, Vėjeliškių, Šepetiškio, Ažupiečių, Gylių, Šlavėnų, Liudiškių, Keblonių kaimais. Atvykstančių svečių ir pačių anykštėnų nesyk pastebėta, kad miestas su erdviomis apylinkėmis sudaro darnią geografinę, ūkinę ir kultūrinę visumą, Anykščių kraštu vadinamą. Žmonių čia gyventa dar 11 tūkst. prieš Kristų. Šlovingus viduramžius, Lietuvos valstybės galybę mena 20 piliakalnių. Pats žymiausias, didingiausias yra Vorutos piliakalnis, kur XIII a. stovėjo valstybės kūrėjo Mindaugo pilis. Dabar ant piliakalnio kasmet Mindaugo karūnavimo dieną – liepos 6-ąją, vyksta šventė. Lietuvių kultūros istorijoje paliko pėdsaką daugiau kaip 300 rašytojų ir literatų, menininkų ir mokslininkų, tęsiančių garsiųjų anykštėnų plejadą, kurių atminimas saugomas vietos muziejuose. Dvasinės krašto kultūros ištakos dažniausiai siejamos su anykštėnų saugomu ir branginamu garsiausiu Lietuvos ūkiniu pastatu – XIX a. pr. statyta klėtele. Joje 1858 – 59 m. poetas, būsimasis vyskupas A.Baranauskas sukūrė tėviškę išgarsinusią poemą „Anykščių šilelis“. Šiandien poetas žvelgia į savo gimtinę iš skulptūrinės kompozicijos, 1994 m. pelniusios Nacionalinę premiją (aut. A. Sakalauskas). Vos keletą pastatų išliko iš XIX a.- Baltakolonis dvarelis prie Šventosios upės užtvankos, kuris priklausė dvarininkei Okuličiūtei, menantis 1863 m. sukilimą ir senų miesto kapinių Koplyčia. Statinys įstabiai stilingas, jo statybą aprašė A.Vienuolis apysakoje „Vėžys’“.

Grįžti į Žyma:Anykščiai.