Žyma:Vaida Galinskienė (Šilutė)

Šilutiškė pedagogė Vaida Galinskienė – vienintelė Lietuvoje scenoje šišioniškių tarme kalbanti moteris, kuri retą šnektą, kaip ir posakius, sugėrė iš aplinkos. Ką gavo iš tančių ir unkulių (tetų ir dėdžių), ji stengiasi populiarinti jau 17 metų. 

Klaipėdos krašto senoji tarmė Lietuvai žinoma tik iš V. Galinskienės lūpų. Tačiau šišioniškių kalbos laukia liūdnas likimas - beveik nebėra ja šnekančiųjų, todėl moteris jau dabar yra vaikščiojantis muziejus. „A jūs dar gyvi?!“ - iš nuostabos išsižiojo net profesorius Alfredas Bumblauskas, kartą išgirdęs jos šišioniškišką pasisveikinimą. 

V. Galinskienė sako, jog tikruosius lietuvininkus ant rankos pirštų suskaičiuoti galima, nes ir tie, kurie vaikystėje šišioniškių tarme kalbėjo, mokykloje susiniveliavo. Šilutėje niekas niekada nekalbės tarmiškai, nes tai – ne Skuodas, Palanga ar Plungė, kur, pavyzdžiui, jos pusbroliai iš Plungės žemaitiškai net telegramas rašydavo: „Atvažiousu sekmadienie“. V. Galinskienės tėvai – gryni žemaičiai, bet atsikėlė į Klaipėdos kraštą, kur aplink gyveno vieni šišioniškai, kaip pagarbiai sakydavo tantikės ir unkuliai. 

Kadangi tame krašte Vaida augo, vienkiemyje gyveno, per kiemą kaimynai eidavo, visad užsukdavo, todėl tą tarmę, kaip pati sako, sugėrė. Dabar jau pamažu užmiršta, nes nebeturi su kuo bendrauti. „Tarmė belikusi tik paradinė, scenai, ir labai dažnai tenka galvoti, kad nesumakaluočiau su žemaičių“, – prisipažįsta Vaida. 

Vaikystėje ji kalbėjo tobulai, tik prie šišioniškių kaimynų kalbėti drovėdavosi, nes visi kaimynai žinojo, kad jie – žemaičiai, būtų supratę kaip pamėgdžiojimą. Baigusi režisūrą geriausiai visame kurse, V. Galinskienė pirmoji turėjo teisę rinktis, kur nori būti paskirta. Klaipėdą atmetė iš karto, nors ir labai norėjo dėstytoja ją čia pasilikti, didelis miestas nežavėjo. Taip ir atsidūrė Šilutėje, kur jau gyveno brolis Romualdas. Jis pakalbėjo su tuomete Šilutės pirmosios gimnazijos direktore Romualda Dobranskiene, o ji, labai mokėjusi mylėti ir globoti jaunus specialistus, priėmė jauną merginą dirbti lietuvių kalbos mokytoja. 

Į sceną Vaidą atvedė šilutiškė etnografė Regina Jokubaitytė, o nuo scenos nulipti neleidžia Giedrė Pocienė su folkloro ansambliu „Ramyte“. „Scenoje man atgaiva, nes mokykla, nors ir nuostabi erdvė, beprotiškai myliu savo mokinius, bet yra siaura, uždara erdvė. Scena leidžia gyventi plačiau“, – kalba ilgametė renginių vedėja. Per tuos metus ji sutiko daug nuostabių, linksmų žmonių. O besidžiaugiantys žmonės šventėse ją pakrauna teigiamomis emocijomis.

Šis tekstas parengtas pagal Simonos Pužaitės straipsnį „Vaikų ir scenos užburta mokytoja - vaikščiojantis muziejus“ - http://senoji.silutesnaujienos.lt/index.php?straipsnis=10021