Žyma:Gilučių bibliotekininkė Veronika

Iš „Graži tu mano“.

Jūs neturite leidimo redaguoti šį puslapį dėl šios priežasties:

Jūs galite žiūrėti ir kopijuoti puslapio kodą:

Gilučių bibliotekininkei V E R O N I K A Vakaras vėlus ir jau Gilučiai miega, ir Eina debesys kažkur tamsiu dangum, tiktai Ramiai vienam lange švieselė dega, O ji juk tam, kad mums gyvenimo kely būtu šviesu. Nėra juk nieko maloniau, kad dėl manęs, Ir dėl kiekvieno šios gyvenvietės žmogaus, Kiekvieną naują gražų, tyrą žodį, tu Atneši į mūsų širdis, kad mes galėtume į aukštį kelt sparnus. Tavęs taip reikia mums visiems ir tavo Atvertų, raidžių pasauliui, durų. Mes norime ne tik išmokt mylėt knygas. O ir iš jų vis pasisemti tas tiesas, kad Šviestų vis ryškiau, tas laimės žiburys Ir eit gyvenimo keliu, kaip tu, su šypsena veide ir Ūbauti kaip paukštis giesmininkas, užgožus negandas visas Ir nesakyti Negaliu................................ Išeik pasigrožėt dangum žvaigždėtu, jos Eina džiuginti tavos širdies ir Nusilenkti, tau žemai žemai už reikalingą ir garbingą darbą. Ėgi, net pats dangus kas rytą tau palaimą siunčia. Ona Pavasarytė Mozūraitienė

Grįžti į Žyma:Gilučių bibliotekininkė Veronika.