Žyma:Pajūrio valsčius (Šilalės r.)

Pajūrio miestelis plačia 3 kilometrų juosta nusitiesia palei kairįjį Jūros upės krantą, 12 km. į pietvakarius nuo Šilalės . Į seniausius rašytinius šaltinius pateko ne paties Pajūrio, o ties juo Jūron įtekančio Nemylo upelio pavadinimas. Jis minimas dar XIV a. pabaigoje sudarytame kryžiuočių karo kelio iš Ragainės į Medininkų kraštą aprašyme. Vėlesnė vietovės istorija glaudžiai susijusi su Pajūrio valsčiaus susiformavimu bei raida.
Pajūrio valsčius sudarytas kaip LDK administracinis vienetas . Jis XVI-XIX a. tėkmėje patyrė visus svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose jis minimas 1514 m. Nors manoma, kad valsčiaus įsteigimo data galėjo būti ir ankstesnė. Tiesa, Pajūrio vietovė šaltiniuose minima anksčiau negu valsčius. Pavyzdžiui Lietuvos metrikoje skelbiamas 1498 m. dokumentas „Ziemica w Poiurzu“(Žemė Pajūryje). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Pajūris buvo dvaras ir valsčius, priklausęs didžiajam kunigaikščiui. Nuo XV a. pabaigos dvaras tapo didikų nuosavybe.
1780 m. grafas Valavičius pastatė bažnyčią, kurią 1849 m. atnaujino parapijiečiai, o Žemaičių vyskupas Prl. Karevičius konsekravo 1919 m. Šv. Trejybės titulu. Svarbia Pajūrio gyvenvietės struktūrine dalimi buvo dvaras, minimas jau XVI a. pradžioje. Prie dvaro buvo malūnas, spirito varykla. 1852 m. miestelio viduryje buvo nuolatinė prekyvietė, kur vykdavo savaitiniai turgūs ir jomarkai, veikė kelios krautuvės ir smuklės, susidarė žydų bendruomenė.  Jūros upe į užsienį buvo plukdomi sieliai. Kol nebuvo tilto, per upę žmones keldavo mokamas keltas.

Pajūris ėmė keistis XIX a. viduryje, kai Rusijos carinė valdžia buvusį valsčių sumažino kelis kartus, tačiau jo centre įkurdino valdybą, turėjusią nemažus įgaliojimus.
Nuo 1863 Pajūryje veikė parapinė mokykla. Per keletą dešimtmečių Pajūris iš bažnytkaimio virto miesteliu. Palaipsniui jis tapo ir švietimo bei kultūros centru. Apytikriai 1911m. Pajūryje, dvaro jaujoje, įvyko vienas pirmųjų Šilalės krašte lietuviškų vakarų su vaidinimu ir šokiais po jo.

Pajūrio reikšmė dar labiau padidėjo 1912m., kai vietoje Žvingiams priklausiusios filijos buvo įsteigta atskira Pajūrio parapija.
1916 m. okupacinė vokiečių valdžia miestelyje, tiksliau Pajūrio dvare įkurdino apskrities centrą. Tačiau 1919 m. Pajūris prarado šimtmečius turėtą administracinio centro statusą, buvo prijungtas prie Šilalės valsčiaus. 
1922 m. Pajūrio dvaras buvo išdalintas. Pastatus nupirko Kazys Nausėda; čia jis įruošė malūną su lentpjūve, vilnų verpyklą ir spirito varyklą. 1935 m. nuosavybę padovanojo pranciškonų vienuolynui. 1940 m. sovietų valdžia vienuolyną nusavino ir dvare įkūrė žemės ūkio mokyklą.

Per II pasaulinį karą nuo padegamųjų bombų sudegė visas miestelio centras.

Sovietmečiu Pajūris atgavo administracines funkcijas, tapo apylinkės ir kolūkio, o nuo 1975 m. – tarybinio ūkio technikumo centru.

Žymesnės ir lankytinos seniūnijos vietos: Kirnių II kaime esantys 1863 m. sukilėlių kapai; Pakisio ir Ilgočio aukuro akmenys; Pajūrio parkas ir jame esantis ąžuolas; Pajūrio mstl. tuopa bei šaltinis; Pajūrio vienuolyno pastatas; bažnyčia, Paskarbiškių koplyčia; paminklas "Už Lietuvą".
Apylinkėse yra 5 piliakalniai : Lileikėnų, Pakisio, Dapkiškės, Kuplės ir Veringos.

Pilės piliakalnio išvaizda, dydis, taip pat už 200 m Kunigiškiuose esančio senkapio radiniai leidžia spėti, kad jis supiltas I tūkstantmečio antroje pusėje, kad vykstant kovoms su kryžiuočiais ten stovėjo viena iš Jūros gynybinės sistemos pilių. Jūros pakrantėje netoli Lileikėnų piliakalnio rastas 5 ar 6 Romos monetų lobis. Viena jų kaldinta II a. viduryje. 

Apie 150 m į šiaurės rytus nuo piliakalnio, Kunigiškiuose, yra kitas ne mažiau įdomus kultūros paminklas – Aukuro (Šv. Jono) akmuo. Jis tįso kairiajame Kisės krante, Kasnauskių sodyboje. Tai milžinišką krėslą primenantis, apytikriai 4 m ilgio, 3 m pločio ir 1 m aukščio granito luitas. Vienoje jo pusėje yra nemenka įduba. Šalia akmens dar prieš keliasdešimt metų stovėjo koplytstulpis su šv. Jono Krikštytojo skulptūra.
Atliekant tyrimą prie akmens, apytikriai 1 m gylyje, tikrai rasta pagoniškos šventvietės liekanų. Vieta seniau ten buvo pelkėta, todėl Aukuro aplinką žmonės išgrindė šakomis ir akmenimis. Pasitvirtino ir pasakojimai, kad ten būdavo aukojama. Prie pat akmens rastos trys ugniavietės, įvairių gyvulių (net arklio) kaulų. Įspūdingiausios informacijos suteikė rastos šukės. Pagal jas nustatyta, kad šventvietė veikė dar XVI ar net XVII a.

Šilalės Viešosios bibliotekos Pajūrio filialas