Žyma:Kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas

Klemensas Lovčikas gimė 1937 metais Vytogalos kaime. Kraštotyra Klemensą suviliojo dar paauglystėje, kai jis pradėjo rinkti įvairiausių pavidalų akmenis. Šį savo pomėgį jis šmaikščiai vadina „akmenlige“. „Kokių tik akmenų nerasdavau. Va šitas kaip pelėda, šis – kaip višta, o čia tikra akmeninė  Jėzaus galva“ – kolekcija gėrisi kraštotyrininkas.
Nuo mažumės Klemensas mėgo medžio darbus. Medis buvo jo gyvenimo palydovas. K. Lovčikas yra sumeistravęs devynis kryžius, 13 koplytstulpių.
Kalvystės amatas taip pat mielas nagingam meistrui. Jis yra nukalęs virš 30 saulučių. Jos dažniausiai puošia koplytstulpius, kryžius kapinėse. Bet yra ir dekoratyvinių, kurias žmonės noriai pasikabina ant sienos.
Dar viena meistrystės sritis – paukštukų drožyba. Jų K. Lovčiko kolekcijoje – virš pusantro tūkstančio. „Paukštukai atėjo iš senojo baltų tikėjimo. Tai yra protėvių vėlių įvaizdis, tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų“, - sako Klemensas.
K. Lovčikas yra išbandęs savo sugebėjimus ir muzikos instrumentų gamyboje – padarė trejas kankles. Pavyko.
Kita jo aistra buvo keliauti po kaimus ir rinkti senienas.
1973 metais K. Lovčikas įkūrė Liaudies amatų muziejų.
Nuo 1976 iki 2006 metų vadovavo Vytogalos Stasio Girėno muziejui.
Jis surinko apie 3500 eksponatų, užrašė daug žemaitiškų pasakojimų, garsių šio krašto žmonių gyvenimo istorijų, Upynos apylinkėms būdingų senovinių apeigų aprašymų, priežodžių, patarlių.
Klemensas Lovčikas yra parašęs apie 20 kraštotyrinių darbų, surinko ir paskelbė eilę straipsnių apie Upynos apylinkėse gyvenusius kryždirbius ir dievdirbius ir jų neįkainuojamus eksponatus. Surinko per 6000 vienetų skaidrių ir fotonegatyvų kraštotyrine tematika.
Respublikiniame konkurse už skaidrių rinkinį jam paskirta pirmoji vieta, apdovanotas daugeliu padėkos raštų, diplomų, prizų už aktyvų dalyvavimą paminklosaugos ir kraštotyros darbuose.
K. Lovčikas su žmona Vaidilute Jončaite – Lovčikiene yra vieni iš pirmųjų tautodailininkų rajone. K. Lovčikas į tautodailininkų sąjungą įstojo 1986m., jo žmona 1989-aisiais. Tėvų gyvenimo būdas persidavė ir vaikams. Abu vaikai yra  lietuvių liaudies folkloro puoselėtojai.
Klemensas nėra istorijos mokslų ragavęs universitetuose. Jis taip pat nėra mokęsis muziejininkystės. Pomėgis rinkti senus daiktus neišvengiamai privertė Klemensą sužinoti ir išgirsti daugybę istorinių faktų, didingų istorijų, nesusipratimų, pamokančių pasakojimų. Istorija besidominčiam upyniškiui pavyko surasti daiktų, apie kurių paskirtį niekas nebežinojo, tačiau jo atkaklumas iš užmaršties prikėlė seniai pamirštus papročius.
Savo istorinėmis žiniomis apie Upynos ir Skaudvilės kraštą K. Lovčikas galėtų rungtis su profesionaliais istorikais. Klemensą galima pavadinti vaikštančia šio Žemaitijos krašto enciklopedija. Surinkta medžiaga apie Upynos krašto mažąją architektūrą: koplyčias, koplytstulpius, kapinaites yra svarbi Šilalės rajono kraštotyros paveldo dalis.

Šilalės VB Bibliografijos kraštotyros skyrius.