Žyma:Tado Blindos pušis. Bivainių miškas

Retas kuris nėra girdėjęs apie Tadą Blindą, kurį bene labiausiai išgarsino Lietuvos televizijoje sukurtas serialas „Tadas Blinda“ ir kurio legenda iki šiol šmėkščioja kūrėjų sumanymuose. 
Luokės sūnus
Lietuvoje panaikinta baudžiava, bet dar gyvi 1863 metų sukilimo prisiminimai. Iš Peterburgo, kur ne vaikščiojo į puotas, o mokėsi ir sėmėsi pažangių idėjų, grįžta apie nostalgiją dūsaujanti panelė Kristina, vietinio dvarponio Gruiniaus duktė. Per pietus pas Gruinius ateina sodietis Kuliešius ir už monetą išduoda žmonių kurstytoją – dvaro vežėją Tadą Blindą. 
Kaip tik mirė jo tėvas, tačiau tijūnas Edmundas neleidžia nė artimiausiojo palaidoti – verčia Blindą pavėžinti ponus. Tačiau per tą kelionę karieta įstringa upėje, ratai nulekia („arkliai pasibaidė“). Į dvaro kiemą sukviestiems valstiečiams siūloma patiems plakti nusižengėlį Blindą. Kariškių šautuvų stumiami žmonės nenoromis pradeda egzekuciją. Atsipeikėjęs Blinda jau naktį pradeda keršyti – liepsnoja kai kurie dvaro statiniai, kybo žemyn galva pakabintas padlaižys Edmundas.
Taip prasideda 1972 metais Lietuvos televizijoje režisieriaus Balio Bratkausko sukurtas keturių serijų nuotykių filmas pagal Rimanto Šavelio scenarijų. Pirmasis lietuvių sukurtas filmas apie garsųjį XIX amžiaus „svieto lygintoją“ tapo kultinis ir vėliau įkvėpė kūrėjus naujiems darbams. 
Kas iš tikrųjų buvo tas Tadas Blinda – išgalvotas, iš legendų ir pasakų atkeliavęs personažas ar realus asmuo?
Kraštotyrininkai iš Luokės bažnyčioje rastų dokumentų išsiaiškino, kad Tadas Blinda, Tado sūnus, gimė 1846 metų pabaigoje Luokės parapijos Kinčiulių kaime. Tėvai valdė apie 40 ha ūkį, kuriuo daugiausia rūpinosi motina. Šeimoje augo du sūnūs. Tado brolis Antanas mokėsi Kunigų seminarijoje, tačiau buvo pašalintas ir ištremtas į Sibirą. Tadą motina labai mylėjusi ir davusi jam didelę laisvę. 1867 metų sausio 15-ąją ji jam užrašė visą ūkį. Tų pačių metų vasarį Tadas Luokės bažnyčioje susituokė su aštuoniolikmete gretimo Jucių kaimo mergina Barbora. Pora susilaukė trijų dukterų: Ievos, Onos ir Marijonos. Ūkininkauti Tadas nebuvo linkęs, todėl ūkį nuomojo kitiems, o pats su bendraminčiais plėšikavo Raseinių, Šiaulių ir Telšių apskričių valsčiuose.
Pasak amžininkų, Blinda ir jo gauja niekuomet neplėšdavo vargšų, o gaisro ar kitos nelaimės atveju net padėdavo. Valstiečio našlei davė pinigų, kad ši nusipirktų karvę, vargšams nupirkdavo maisto. 
Tado Blindos būta aukšto, stipraus ir išvaizdaus vyro, kuriam buvo nesvetimas ir juodas humoras: kad pamokytų ūkininką, palikusį arklį pievoje prastu oru, kuriam laikui jį „pasiskolindavo“. Blindos gauja daugiausia vogdavo arklius: juos pelningai parduodavo vietiniams pirkliams arba nuvarydavo į Rytų Prūsiją. 
Kartą į Kretingos vienuolyną iš Vilniaus atvyko dominikonų vienuolis rinkti aukų. Šiam išvykus paaiškėjo, kad tai buvo Blinda. Beje, surinktus pinigus jis vėliau per mišias išdalijo Žemaitijos miestelių vargšams.
1877 metais per Jurgines Luokės karčemoje vyko peštynės – Blinda susipešė su kitais lankytojais. Peštynės buvo tokios aršios, kad netrukus iš karčemos persikėlė į lauką. Čia žmonės Tadą talžė ir daužė tol, kol šis jau nebegalėjo daugiau pakilti nuo žemės... Tadas Blinda buvo palaidotas kaip nusikaltėlis kartu su savižudžiais nešventintoje Luokės kapinių dalyje.
Našlė Barbora savo vyro ilgai negedėjo – tų pačių metų rudenį ištekėjo antrą kartą. 
Tadas Blinda – kūrybos simbolis
Savo gyvenamuoju metu Blinda nebuvo toks populiarus kaip vėlesniais laikais. Viena pirmųjų aprašyti Tado Blindos „žygdarbius“ apie 1900 metus ėmėsi rašytoja Lazdynų Pelėda, tačiau savo kūrinio „Sulygintojas svieto“ nebaigė. Žinoma, kad savo užrašus apie Blindą ir grožinio kūrinio idėją ji perdavė Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui. Šis netrukus parašė dramą „Blinda. Svieto lygintojas“.
Didžiulį susidomėjimą lietuviškuoju Robinu Hudu sukėlė 1972 metais sukurtas keturių dalių filmas „Tadas Blinda“. Pagrindinį herojų suvaidino jaunas aktorius Vytautas Tomkus.