Žyma:Jokūbinės

Iš „Graži tu mano“.

Jūs neturite leidimo redaguoti šį puslapį dėl šios priežasties:

Jūs galite žiūrėti ir kopijuoti puslapio kodą:

Jokūbinės Leckavoje (Mažeikių raj.)pradėtos rengti prieš 120 metų. Tradicija niekada nebuvo nutrūkusi. Iki 1-ojo pasaulinio karo Leckava buvo žinoma Jokūbinių mugėmis, į kurias daugelis atvykdavo net iš Latvijos. Mugių vieta buvo didelėje lankoje, kur į Ventą įteka Vadakstis. Jokūbinių turgus buvo rengiamas kiekvieną vasarą, jis vyko tris dienas iš eilės – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį. Šio turgaus tikrasis tikslas nebuvo vien tik pirkimas ar pardavimas, nes daugiausia visi vyko tenai pasižiūrėti, pasirodyti, pamatyti. Atvykdavo ne tik vietos žemaičiai, bet ir iš Paprūsės bei Liepojos. Būdavo čia ir prekeiviai iš Palangos su pilnais vežimais rūkytos menkės. Alinės bei arbatinės dažnai keliomis eilėmis nusitęsdavo daugiau kaip per kilometrą, iki pat Leckavos miestelio. Joje vyravo lietuvių ir latvių kalbos. Pamatyti galėjo daug ką, net cirko artistus, klounus. Jei norėjai, galėjai nusipirkti paršelį, arklį ar žąsį, vištą. Vakarais vyko šokiai, degė laužai. Lietuvai ir Latvijai tapus nepriklausomomis, Vadaksties upė pasidarė valstybine siena. Jau 1920 metais mugė pirmą kartą vyko atskirai. Mugės vieta buvo atkelta toliau nuo valstybinės sienos, beveik į patį Leckavos miestelį. Kolūkio egzistavimo laikais Jokūbinės vyko vieną dieną: antrąjį liepos mėnesio sekmadienį. Tai buvo sėjos ir šienapjūtės rezultatų suvedimas. Buvo apdovanojami geriausi žemdirbiai, gyvulininkystės darbuotojai. Ši tradicija tęsiasi iki šių dienų.

Grįžti į Žyma:Jokūbinės.