Žyma:Šiauduva

Iš „Graži tu mano“.

Jūs neturite leidimo redaguoti šį puslapį dėl šios priežasties:

Jūs galite žiūrėti ir kopijuoti puslapio kodą:

Šauduva – senovės Žemaičių valsčius, dažnai vadinamas ir apskritimi. Jis apėmė teritoriją tarp Kvėdarnos, Šilalės ir Laukuvos. XIV a. prie Šauduvos buvo prijungta ir buvusio Laukuvos valsčiaus dalis. Šauduva priklausė Didžiosios Kunigaikštystės turtams. Šauduvos valsčius ar apskritis nuo 1527 metų buvo Žemaitijos seniūno St. Kęsgailos žinioje, bet jam tebuvo palikta tik teismine galia: pajamos iš žemių ėjo karaliui. 1528 metais Šauduvos apskrityje gyveno 43 bajorų šeimos, karo atveju statė 49 arklius. 1578 m. karinės prievolės sąrašuose Šauduva vėl minima: šio valsčiaus bajorai turėjo duoti 35 arklius. 1775 m. Šauduva žymima kaip vienas iš 29 Žemaičių valsčių-pavietų. Vėliau Šauduva buvo tik dvaras, priklausęs Svirtūnų palikuonims. XIX-XX a. sąvartoje Šauduvos dvaras priklausė Juozui Kundrotui. 1923 m. Šauduvoje buvo 10 sodybų ir 115 gyventojų. Šiauduva - labai sena gyvenvietė. Jos vardas siejamas su šiaudais dėl panašaus skambėjimo. Tačiau anksčiau senieji kaimo gyventojai sakydavo, kad Šiauduva turi tokį pat pagrindą kaip šauti, šaudyti. Profesorius A. Salys yra išaiškinęs, kad senovėje kaimo vardas buvęs Šauduva ir yra buvusi LDK apskrities ir valsčiaus centras. Šiauduvoje yra Dievytis – tuo pačiu vardu vadinamas ežeras, kalnas ir miškas. Miškas dar kartais pavadinamas Šiauduvine giria. Į Dievyčio ežerą įteka upelis Šventupis. Pagal to upelio vardą ir Dievyčio miško dalis vadinama Pašventupiais. Ir upelis, ir ta miško dalis anksčiau buvo laikoma pagarboje. Buvo įsitikinimas, kad ten nieko negalima daryti kas niekintų tos vietovės šventumą. Be to, pats ežeras, kaip ir jo vanduo buvo laikomi pagarboje, nes tikrai pietinėje ežero pusėje būta šventvietės, tai patvirtina ir tas faktas, kad į šį ežerą įtekantis upelis vadinasi Šventupiu. Pasakojama, kad Dievyčio ežere yra paslėpta daug turtų ir ginklų. Tuos turtus mini ir poetas Maironis baladėje „Dyvytis“, kuris, beje, yra lankęsis ir vaikščiojęs šiose vietose. Yra pasakojama, kad seniau ant Dievyčio kalno buvo pagonių šventovė, kurioje kūrenosi šventoji amžina ugnis. Tačiau kai Žemaičiuose buvo įvesta krikščionybė, tai ta šventoji ugnis buvo užgesinta, žinyčia nugriauta, o buvę senieji dievai paskandinti ežero gelmėse, ir nuo to laiko ežeras yra vadinamas Dievyčiu. Vaidilutės ten kūrenusios šventąją ugnį ir garbindavusios dievus, kurie buvo padaryti iš aukso. Mena pasakojimus senieji kaimo gyventojai: „ Kartą kryžiuočiai įsiveržė į Lietuvą. Lietuviams buvo sunku gintis nuo priešų, o kryžiuočiai viską plėšė ir naikino. Jie apsupo ir Dievytį. Gyventojai nenorėdami, kad jų dievai atitektų kryžiuočiams, stabus paskandino ežere. Nuo to laiko ežeras ir gavęs Dievviečio arba Dievyčio vardą“ (pasakoja Juzefa Sabockienė, gyvenanti Šiauduvos kaime 1999 m. ). Šiauduvos vietovėse dar XIX a. gyveno nemažai ūkininkų, bajorų, nusiteikusių tautiškai. To meto amžininkai pripažįsta, kad ant Dievyčio kalno vyko pirmoji Laukuvos parapijos gegužinė. „Vienų vasaros atostogų metu šiauduviškiai inteligentai: B. Tallat-Kelpša, O. Kaulakytė, A. Sugintas, J. Kundrotas, J. Gudauskas (Lietuvos teisingumo ministras) sumanė surengti pirmąją lietuvišką gegužinę“, - prisimena amžininkai. Tai nebuvo taip paprasta kaip dabar. Ji turėjo vykti Dievyčio miške, ant ežero kranto, nevartojant svaigalų, kviečiant tik parinktus asmenis, kad kartais nekiltų triukšmas. Iš rusų valdžios leidimą išgavo J. Kundrotas savo vardu, nuvyko į Varnius pas kleboną Juozapavičių. Tuo metu ten užtiko kun. Julijoną Lindę-Dobilą („Bliūdo“ ir kitų veikalų autorių). Šis mielu noru sutiko atvykti į gegužinę“ (B. Kviklys. „Mūsų Lietuva“, d. 3, p. 202). Tarpukario metais ant Dievyčio kalno, kaip ir prie Medvėgalio piliakalnio, dažnai vykdavo kultūriniai renginiai, kurių programose būdavo šventos Mišios, vaidinimai, šokiai, dainos, sportiniai žaidimai. 1939 m. Dievyčio kalnas buvo pagerbtas Prezidento Antano Smetonos apsilankymu, nes čia buvo surengtos Žemaičių plento atidarymo iškilmės. Po Antrojo Pasaulinio karo Dievyčio kalno kultūrinę aurą dar rodė rymojęs kryžius, kuris vėliau sunyko. Lietuvai atgavus nepriklausomybę iškilo būtinybė kaip nors įamžinti anksčiau čia gyvenusių ir šį gamtos kampelį garsinusių žmonių atminimą. Todėl 2009 m. rugpjūčio 16 d. ant Dievyčio kalno buvo atstatytas ir pašventintas skulptoriaus Arvydo Pociaus sukurtas naujas kryžius. Tuo rūpinosi Šiauduvos bendruomenė, kitų Laukuvos seniūnijos bendruomenių nariai, tuometinis Šilalės rajono savivaldybės vicemeras Jonas Gudauskas. Šventas Mišias aukojo ir kryžių pašventino Laukuvos parapijos klebonas Virgilijus Pocius, bei kraštietis, karo kapelionas iš Tauragės Remigijus Monstvilas. Šventėje dalyvavo ne tik vietos gyventojai, bet ir tolimesni kaimynai. Vicemeras Jonas Gudauskas visus susirinkusius šia proga, subūrė bendrai giesmei ir nuotraukai. Ji išliks istorijai, kuri primins ateinančioms kartoms apie veiklių, darbščių žmonių įdėtą triūsą bei meilę garsinant Šiauduvą. Informacijos šaltiniai: Kviklys B. Mūsų Lietuva. IV t. psl. 206-207 Lietuvos enciklopedija. XXIX tomas, psl. 366; Straukas I. Nuo Laukuvos iki Čikagos. 1983. - Chicago. psl. 47-51; Šilalės r. laikraštis „Šilo aidas“. - 2009 m. rugpjūčio 20 d.; Šiauduvos kaimo bibliotekos kraštotyrinė medžiaga „Dievyčio ežeras ir kalnas“; „Žemaičių žemė“. – 2010. Nr. 3 (64), psl.64-65; Parengė Šiauduvos kaimo bibliotekininkė Joana Jokubauskienė

Grįžti į Žyma:Šiauduva.