Žyma:Anykščių šilelis

Iš „Graži tu mano“.

Jūs neturite leidimo redaguoti šį puslapį dėl šios priežasties:

Jūs galite žiūrėti ir kopijuoti puslapio kodą:

ANYKŠČIŲ ŠILELIS. Į A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ išgarsintą mišką užsuka beveik kiekvienas, atvykęs aplankyti A. Baranausko, J. Biliūno, A. Vienuolio gimtinės. Anykščių šilelis, 1960 m. paskelbtas landšaftiniu draustiniu, užima daugiau kaip 1800 hektarų plotą. Draustinis prasideda nuo pietinių Anykščių miesto ribų ir tęsiasi neplačia (apie 1 km pločio) juosta abipus Šventosios beveik 9 km. Kurklių miestelio link. Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas: kalvos, raguvos, gilių griovių išraižyti pašventupių šlaitai. Tomis griovomis Šventojon alma upeliai – Marčiupys, Piktupis, Išplėstravis, Vingerštynė, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugarys, Pašaltupys, Limenė, Šlavė. Giliai, vietomis net iki 25 m., Šlavė įsigraužia į gruntą tarp aukštų krantų, kur pasitaiko ir atodangų. Nėra Lietuvoje daugiau tokių atodangų, kur viename pjūvyje atsidengtų net trijų žemės erų pėdsakai, liudijantys šarvuotųjų žuvų, kontinentinio režimo, tropikų klimato laikus. Pietiniame Šilelio pakraštyje telkšo ežerėlis. Žmonės jį vadina Budragaidžiu. Dar nepamiršta legenda apie budrų žiauraus pono gaidelį, baudžiauninkų vargus, žemėn prasmegusį dvarą ir toje vietoje atsiradusį ežerą….

Grįžti į Žyma:Anykščių šilelis.