KAUNO ŽALIAKALNIO SĄJŪDIEČIŲ PRISIMINIMAI

Iš „Graži tu mano“.

KAUNO ŽALIAKALNIO SĄJŪDIEČIŲ PRISIMINIMAI

Danutė Statkuvienė (Kauno V.Kudirkos viešosios bibliotekos Žaliakalnio padalinio vedėja)

Remtasi Kauno Sąjūdžio aktyvistų Algirdo Patacko, Olgos Žilinskienės ir Petro Marcinkevičiaus pasakojimais, vaizdinė medžiaga iš Olgos Žilinskienės asmeninio archyvo.

'Algirdas Vaclovas Patackas''''''' Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras, prisimindamas Sąjūdžio kūrimosi laikotarpį, sako: “ Tas Atgimimas tai keistas toks reiškinys. Iki šiol man yra neaiškus ir aš nesuprantu, iš kur atsirado, nes tikrai buvo toks ypatingas ir labai šviesus dalykas, neturintis analogų mūsų istorijoje, nebent jeigu laikyti tą trumpą laikotarpį, kai pradėjo eiti „Aušra“, bet tai nebuvo masinis reiškinys. Knygnešių epocha irgi kažkas panašaus, bet kad taip būtų masiška, kad taip matytųsi. Sąjūdis, Atgimimas iki šiol man mįslingas dalykas. Kaip staiga taip suliepsnojo, tai staiga ir baigėsi. Baigėsi, ir tie pelenai iki šiol tebekrenta. Toks įspūdis, kad dabar, šiais metais prasidėjo kažkas atvirkščia, antisąjūdis. Visi tie idealai, kurie buvo ne tik skelbiami, bet ir realizuojami, kartais tiesiog stebuklingai realizuojami, tai dabar atvirkščiai – jie yra niekinami, stengiamasi sugriauti. Praėjo dvidešimt metų, pasikeitė karta ir kažkoks atvirkščias reiškinys, ir labai intensyviai vyksta. Visos juodos jėgos kelia galvas, visokiausių rūšių. Net stribai turi savo tinklalapius“. Signataras prisipažįsta, kad į Sąjūdžio pradžią žiūrėjęs labai atsargiai ir šiek tiek skeptiškai: Tokių laikinų atšilimų buvo ne vienas, buvo ir prie Chruščiovo, taigi ir į atgimimą įsijungiau neskubėdamas, didelių vilčių neturėjau, turėdamas pogrindžio patirtį. Atrodė kažkiek atleis, o paskui vėl užspaus. Iš tikrųjų taip ir buvo, tik kad mes sugebėjom ištrūkt per tą langelį. Nes dabar vėl viskas yra užšalę. Rusijoje vėl KGB viršuje, ir dar taip viršuje, kaip niekad nebuvo. Anksčiau KGB buvo partijos įrankis, o dabar ji pati yra valdžioje“ Pasak Algirdo Patacko, jis „sąjūdžiauja“ nuo 1967 metų. Nuo ko viskas prasidėjo? Buvo tokia grupelė žmonių Lietuvos Mokslų akademijos bendrabutyje, tarsi kraštotyros būrelis, daugiausia fizikai, matematikai, bet savo žiniomis lenkė ir humanitarus. Tai buvo ne tik vilniečiai, bet kauniečiai bei žmonės iš visos Lietuvos. Jie susirinkę skaitydavo savo kūrybą, poeziją, diskutuodavo. Vėliau Algirdas įsijungė į pogrindinės spaudos leidybą. Kai aštunto dešimtmečio viduryje buvo suimti kunigai Svarinskas, Tamkevičius, jis buvo įpareigotas aprašyti teismo procesą ir išleisti specialų „Lietuvos ateities“ numerį (Nr.7). „Lietuvos ateitis“ buvo tarsi „Kronikos“ atžala, skirta jaunimui. Pradžioje redagavo Butkevičius, vėliau vienuolė Bryliūtė, septintąjį numerį A.Patackas, o vėliau šis laikraštis ir užsidarė. Pogrindžio spauda negali ilgai gyvuoti, du –tris metus, nes galiausiai nuo skaitytojo prisikasam ir iki redaktoriaus. „Lietuvos ateitis“ jau buvo persekiojama, saugumas turėjo visus juodraščius, bet jie stengėsi susekti „Kroniką“. Vėliau Algirdas Patackas leido „Pastogę“. Jis pasakoja: „„Mes savo iniciatyva leidom kultūrinį leidinį „Pastogė“ .Tai buvo niša, kurios trūko mūsų pogrindžio kultūrai, mes laukėm, kol pradės rašytojai rašyti, kaip Rusijoj, kaip Lenkijoj, bet nesulaukėm. Kai apsilankė emigrantai Girnius, Vaičiulaitis, jie nustebo, kad mes neturim kultūrinio pogrindinio leidinio, jų spaudoj pasirodė tokie atsiliepimai. Mums pasidarė gėda, Mindaugo Tomonio buvo idėja leisti tokį leidinį, ir jo idėja buvo pavadinti „Pastoge“, bet jis žuvo, o idėja buvo, kad visi galėtų laisvai rašyti. Religinė, politinė pogrindinė spauda buvo, o kultūrinės ne. „Pastogės“ idėja buvo teisė rašyti laisvai, neapribojant jokiais rėmais, ir kokių bus daugiau, kurie labiau reikšis - taip pakryps ir „Pastogė“. Autoriai galėjo būti anonimais. Išleido du numerius. 1979 – 80 metai. 1982 mus jau pradėjo tardyt, gąsdint. Jie pagavo moteris iš Vilijampolės, kurios mums spausdino tekstus, ir jeigu būtume toliau darę, tai būtų baigęsi kalėjimu“. Tačiau kalėjimo nepavyko išvengti. „ Mes dar galime didžiuotis tokiu darbu – išleidome tris tomus Milašiaus kūrybos. Buvo labai kvalifikuotai išversta, su gerais komentarais. Milašius buvo neteiktinas to meto kultūrai. Spaustuvė, tai buvo spausdinimo mašinėlė, bet buvo įrišta ir netgi iliustruota. Jeigu dalykas yra vertas, reikalingas, tai paskui jis pats dauginasi. „Pastogės“ esu radęs ir matęs įvairiais būdais padaugintos, matėsi, kad žmonės domisi. Nukeliavo ir į Vakarus, fotografuotinu būdu buvo išleista“. Bet ... Artėjant krikščionybės jubiliejui KGB matyt nutarė pagąsdinti visą Lietuvos inteligentiją. Prasidėjo kratos, tardymai. Iš to viso didelio triukšmo išskyrė mane ir mane pasodino. Tai buvo 1986 metai. Jau buvo Gorbačiovo laikai. Ilgai nesėdėjau, iki 1987 metų. Tai buvo akcija parodyti savo jėgą. Straipsnis, pagal kurį teisė buvo 199‘ „už antitarybinę agitaciją be tikslo nuversti sovietų valdžią“. Teismo nebuvo, buvo tik byla, bet jau buvo perestroikos laikai ir mane paleido. Mane suėmė rugpjūtyje, o ten sėdėjo žmogus, kuris nieko nežinojo apie Černobylį, o ta avarija buvo gegužę. Ten tardymo izoliatorius, jokios žinios tavęs nepasiekia. Mane išleidžiant iš izoliatoriaus buvo pasakyta, kad greitai grįšiu. Ir tokių precedentų yra buvę, pavyzdžiui Gajauskas atsėdėjo dvidešimt kelis metus, išleido, pabuvo pusmetį laisvėje ir vėl gavo dešimt metų. Ir taip galėjo nutikti, nes radom bylas –buvo DON ir DOR – Delo operativnovo nabliudenija (tai reiškia esi nuolat sekamas) ir delo operativnoj razrabotki. (rengiamasi suėmimui ir teismui).“ Štai su tokia patirtimi A.Patackas sulaukė Sąjūdžio pradžios. „Kaune, kūrėsi Vilnijos draugija, Žaliųjų judėjimai. Tuo metu Rusijoje vyko daug netikėtų pažangių judėjimų, dargi aktyviau negu Lietuvoje. Kažkas papasakojo, kad birželio 3d. Vilniuje kažkas vyko, paskui bičiuliai sako mes tave užrašėme irgi, kai birželio 10 Kaune susirinko grupė. Nuėjau. Žiūrėjau, kas čia vyksta. Matėsi, kad žmonės nauji, neuostę parako. Po tų „rūsių“ aš jau turėjau tam tikros patirties. Dėl mūsų trijų, pabuvojusių kalėjime Dambrausko, Povilonio ir manęs buvo abejonių, ar verta įtraukti. Dambrauskas iš karto atsisakė. Atvirai, tai aš ir keli mano bičiuliai galvojom, kad viskas laikina, manėm „darom kol galim, o paskui grįšim vėl į tas kameras“. Pirmas toks etapas buvo iki Jakovlevo vizito. Jakovlevas buvo aukštas pareigas užėmęs Maskvos pareigūnas, Gorbačiovo dešinioji ranka. Ir kai jis atvykęs ir patyrinėjęs pasakė, kad leidžia, tebūnie, tada jau viskas tarsi tapo legalu ir grupes kūrė bet kas, net ir saugumiečiai. Iš viso Kaune buvo apie 600 sąjūdžio grupių, bet tik tos grupės, kurios susikūrė iki Jakovlevo vizito buvo tikrosios, iš tikro patriotizmo. Į susirinkimus ateidavo tik įgaliotiniai arba jų pavaduotojai. Rinkdavosi keliose vietose, vėliau dažniausiai Radijo gamyklos salėje. Tai buvo aukščiausias organas. Jeigu ką nors mes sugalvodavome, tai įgaliotinių susirinkimas turėdavo patvirtinti. Reikėjo įtikinti, išmokti kalbėti, laiką taupyti, nes jeigu visi 600 pasisakytų. O žmonės norėjo išsikalbėti tiek metų tylėję“. A.Patackas pabrėžia, kad Kauno Sąjūdis skyrėsi šiek tiek nuo Vilniaus: „Mes skyrėmės nuo Vilniaus, kad labai spontaniškai susikūrėm, ir „stukačius“ tik vienas pasirodo buvo. O dėl Vilniaus iki šiol neaišku, kiek jų buvo užverbuotų. Vilniuje viskas tarsi buvo iš viršaus paformuota“. Paklaustas, kas įtakojo tai, kad jis visą gyvenimą paskyrė kovai dėl lietuvybės, tautiškumo, laisvės, gal šeimos įtaka. Taip, perimamumas būna, Algirdo tėvai buvo ateitininkai, seneliai tretininkai, senelis knygnešys, bet jų pogrindinėje grupelėje buvo ir komunistų partijos instituto direktoriaus, revoliucionieriaus duktė. Dar Algirdas prasitaria, kad „ vienas ėjimo į Aukščiausiąją Tarybą motyvų buvo tai, kad saugumas turėtų ką griebti, kad nenukreiptų represijų prieš minią, kaip buvo Tbilisyje ar Baku. Kai buvo baudžiamas visas miestas. – su kastuvėliais į minią arba šaudyti į langus“. Kaip buvo sprendžiamas Nepriklausomybės paskelbimo klausimas? „Kovo 1 dienai jau turėjom įgaliojimus, tai dešimt dienų virė debatai, kada skelbt, ar skelbt. Aš neturėjau tokios tvirtos nuomonės, ar jau reikia skubėti .Nebuvau už tai, kad labai greitai. Pagal TSRS konstituciją teoriškai lyg ir buvo galimybė išstoti iš Sąjungos, bet praktiškai ne. Vėliau pradėjo rengti įstatymą , kuris turėjo būti priimtas kovo 12, kad galima išstoti palaipsniui, su tam tikrais pereinamaisiais laikotarpiais, kelerių metų. Aišku niekas nebūtų ir išleidę. Nes po tokio įstatymo priėmimo jau būtų pagrindas bausti už nesilaikymą. Tada ir buvo apsispręsta užbėgti už akių tokio dokumento priėmimui ir paskelbta kovo 11 d.“ 1 paveiksle matome A.Patacko rinkiminį agitacinį lankstinuką.

1 pav. Rinkiminis agitacinis lankstinukas prieš 1990 vasario 24 dienos rinkimus

Petras Marcinkevičius 'į Sąjūdį įsijungė Kauno Elektronikos gamykloje, drauge su N.Medvedevu, A.Taurantu,, A.Abišala, buvo pirmosios po Nepriklausomybės atstatymo Kauno miesto tarybos narys. Pasak Marcinkevičiaus, „Dainuojanti revoliucija įvyko, tai buvo labai pakilus laikas, labai šviesūs prisiminimai. Bet reikia pasakyti, kad tai neatsirado tuščioje vietoje, iki to reikėjo priaugti. Ir čia labai svarbų vaidmenį atliko folkloriniai ansambliai. Pats dalyvavau Elektronikos gamyklos folkloriniame ansamblyje, koncertuodavome visur, važinėdavome po mokyklas – mačiau, kad vaikai ir jaunimas nėra tam abejingi, jų širdys atsiveria, priima. Važiavom ir į Gervėčius, Gyry. Pilna salė, tyli, dainavom tris valandas. Važiuodavome švęsti Rasos šventės. Tai nebuvo labai viešinama. Žinodavome, kuriame rajone vyks, bet vietos tikslios – ne. Kelią rasdavome pagal pakelėse įsmeigtas kupoles (kupolė – tai ant karties pririšta lauko gėlių puokštė). Paskui kūrėsi ir šiuolaikinės dainos, Kaušpėdo „Antis“, roko maršai. Taigi, Lietuva buvo atbudinta su dainavimais. Po kruopelytę visi nešė, džiaugėsi sėkme“. Petras pažymi, kad visas judėjimas, bent jau kiek jis patyrė, kilo iš apačios, iš liaudies. Į Sąjūdžio įgaliotinių susirinkimus eidavo grupelių įgaliotiniai, tačiau grupelės posėdžiuose buvo prieš tai viskas aptariam, diskutuojama: kaip balsuoti, kokius klausimus iškelti. Elektronikos gamyklos Sąjūdžio grupė buvo gal 40 – 50 žmonių, buvo pogrupiai ekonomikos, kultūros, politikos klausimams svarstyti, kurie rinkdavosi atskirai. Petras Marcinkevičius prisimena, kad teko vykti ir į karinius dalinius, dislokuotus Kaune ir aiškinti Sąjūdžio idėjas, įtikinėti. Buvo visokių situacijų: kai kurie inteligentai karininkai tikrai palaikė Sąjūdį, bet vienas kartą pasakė ‚klausyk Petras, po poros metų sąjudistais bus gąsdinami vaikai“. Kai Nikolajus Medvedevas buvo išrinktas liaudies deputatu į Maskvą, P.Marcinkevičius dirbo jo patikėtiniu. Prisimena eilę pasakojimų, kurie patvirtina, kad politika dažnai kuriama užkulisiuose, pertraukėlių metu. N.Medvedevas turėjo psichologinių žinių ir įgūdžių, mokėjo suprasti neverbalinio bendravimo subtilybes, todėl įgydavo pasitikėjimą. Pašnekovas irgi pabrėžia, kad demokratija Kaune buvo kuriam iš apačios. Visi sąjūdiečiai buvo labai suinteresuoti naujos valstybės kūrimu, visur ir visad galvojo, ką gali naudingo nuveikti ar pasiūlyti. Petras Marcinkevičius prisimena, kad jie slapta tikėjosi, kad Nepriklausomybė buvo paskelbta Kaune, kai Kauno muzikiniame teatre vyko Sąjūdžio Seimo posėdis, 1990 vasario 16d. 2 paveiksle šventės programos kopija. Tokius lankstinukus, išsaugojo daugelis dalyvavę šiame įsimintiname renginyje

2 pav. 1990 m. vasario 16 d. vykusio Sąjūdžio Seimo posėdžio ir šventės programa

Tada buvo atidengtas ir Laisvės paminklas Kauno karo muziejaus sodelyje. „ Muzikiniame teatre mes laukėme, kad gali būti paskelbta nepriklausomybė. Tačiau Sąjūdžio taktikai geriausiu būdu tai padarė. Man atrodo, kad viena lemtinga klaida būtų galėjusi viską pagadinti“. Iš tikrųjų tai buvo labai svarbus įvykis, tame posėdyje buvo kalbama apie Ribentropo – Molotovo paktą, neteisėtą Lietuvos aneksiją, ir ten buvo aiškiai pasakyta, kad Sąjūdžio tikslas yra nepriklausoma, demokratiška Lietuvos Respublika.

Olga Žilinskienė,' gyventojų Sąjūdžio grupės Nr. 9 įgaliotinė, ir šiandien aktyvi Tėvynės Sąjungos partijos, skautų organizacijos narė, rašanti straipsnius į užsienio lietuvių spaudą. „Sąjūdžio iniciatoriams pradėjus veiklą Lietuvoje, kūrėsi sąjūdžio grupės įstaigose, fabrikuose, įmonėse, gyventojų tarpe. Kiekviena grupė išsirinkdavo savo įgaliotinį, kurį deleguodavo į miesto Sąjūdžio susirinkimus, kad gautų informaciją ir nurodymus tolimesnei veiklai. Vienos tokios gyventojų sąjūdžio grupės, kuri buvo Nr.9 įgaliotinė buvo Olga Žilinskienė. Grupėje buvo devynios moterys. Šiandien beliko trys – Olga Žilinskienė, Boleslova Šilanskytė ir Jurgūnė Balčiūnienė. Anapilin jau išėjo Alicija Pedradt, Genovaitė Lapinskienė, Gražina Zareckaitė, Liuda Marčiulionienė ir grupės rėmėja Marija Arbatskaja“. Sąjūdžio veikla apibrėžta 1990 metais Vilniuje vykusio pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo programoje: „Sąjūdis yra visuomeninis politinis judėjimas, telkiantis žmones bendram demokratinės Lietuvos valstybės ir pilietinės visuomenės kūrimo darbui. Sąjūdis telkia ir koordinuoja saviveiksmes ir visuomenines politines jėgas, palaikančias nepriklausomybę ir demokratiją“.Būtent pagal šios programos nuostatas veikė visos Sąjūdžio grupės. Grupių įgaliotiniai gaudavo informaciją miesto Sąjūdžio susirinkimuose. Olga Žilinskienė sako ;“gal mes buvome tik smiltelės, lašeliai toje didelėje Sąjūdžio pakilimo jūroje. Bet tame ir buvo visų mūsų, susibūrusių kovoje už nepriklausomybę jėga. Mes didžiuojamės tais, kurie mums rodė kryptį į Vakarus, o ne į Rytus. Mes džiaugiamės, kad nors truputį ir mūsų grupė prisidėjo prie darbo mūsų Tėvynei Lietuvai išlaisvinti“. Olga išsaugojo daug Sąjūdžio laikus ir veiklą primenančios informacijos. Maža žalia knygelė, kurią Olga nešiojosi visur su savimi, į Sąjūdžio mitingus, suvažiavimus ir kitus renginius, pilna visiems mums gerai žinomų garbių Sąjūdžio aktyvistų įrašų. Štai vienas puslapis iš jos, kuriame įrašyti bendražygių įrašai mitingo prieš omonininkus Vilniuje, 1991 metų rugpjūčio 9 – 11 dienomis: „Blogį ne blogiu, o gerumu nugalėsim“ ir „Ori, išdidi, kultūringa laikysena – mūsų patikimas ginklas, kuris padės atsikratyti ir žmogžudžių iš Omono“ (žr. 3 pav.).

3 pav. Sąjūdžio dalyvių įrašai akcijos prieš Omoną metu, 1991, rugpjūtis, Vilnius

Iš pacituotų įrašų galime suprasti, kokiais ginklais buvo kovojama dainuojančioje revoliucijoje. Vienas svarbiausių ginklų buvo tautinės kultūros, savimonės žadinimas ir skatinimas. Jau 1988 metais Kaune veikė Tautinė kultūros mokykla, kurioje buvo leidžiami lankstinukai su tautine simbolika, su Lietuvos himno žodžiais, buvo skaitomos paskaitos ir tai buvo vienas iš Sąjūdžio veiklos centrų. 4 paveiksle parodytas lankstinuko viršelis, 5 paveiksle – jo vidinė dalis – Lietuvos himno žodžiai ir V.Kudirkos portretas. Žvelgiant iš šiandienos šis lankstinukas atrodo gana kuklus ir neypatingas, bet tada bet kokių Lietuvos valstybingumo ženklų viešas naudojimas buvo labai drąsus ir pavojingas žingsnis. Tarybiniu laikotarpiu Lietuvos trispalvės, Gedimino kryžių, Vyties ar Lietuvos himno viešinimas grėsė kalėjimu, psichiatrijos ligonine ir visam gyvenimui apribotomis galimybėmis karjeroje, išvykimui į užsienio šalis net ir su meno kolektyvais. Dalyvaudama Politechnikos dainų ir šokių ansamblyje „Nemunas“ patyriau, kad net į ansamblio koncertinę kelionę Čekoslovakijoje bent keliolika ansambliečių nebuvo išleisti tik todėl, kad buvo gimę Sibire arba turėjo artimų giminių Amerikoje.

4 pav. Kauno sekmadieninės kultūros mokyklos lankstinuko viršelis

5 pav. 1988 metais platinto lankstinuko su tautiška giesme kopija

Lietuvos piliečių sąmoningumą sąjūdžio dalyviai žadino įvairiais mitingais ir protesto akcijomis, parodančiomis sovietinio režimo beprasmybę ir melagingumą. Vienas tokių mitingų buvo Kaune 1989 metais surengtas moters dienos proga, stengiantis atkreipti dėmesį į skaudžiausias moterų ir vaikų, šeimų problemas. Sąjūdietės platino kvietimus ir pačios su šūkiais protestavo. 6 paveiksle parodytas kvietimo tekstas.

6 pav. Kvietimas į piketą už moterų ir vaikų teises

Pikete moterys pabrėžė tarybinės moters dalią, sunkią buitį, sunkias gyvenimo sąlygas, daugybė plakatų buvo apie tai, kad moteris turi pati auginti savo vaikus ir valstybė turi sudaryti tam sąlygas. Nuotraukoje matyti plakatų turinys (7 pav)

7 pav. Moterų mitingas Kaune 1989 metais kovo 8 dieną

Moterys, apsikrovę maišais, vaizdavo „deficito“ laikmetį, kai parduotuvėse trūksta produktų, prekių vežimėlyje galvijų kanopos ir kiti subproduktai (8 pav.).

8 pav. „po darbo į namus“ – mitingas Kaune 1989, kovo 8 d.

Svarbi sąjūdiečių užduotis buvo išrinkti į TSRS Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio idėjoms pritariančius deputatus. Tam buvo skiriama didelis dėmesys, rašomi straipsniai, platinama spauda visose gyventojų grupėse, įsikūrė nauji laikraščiai – Sąjūdžio žinios, Kauno aidas. (žr. 9 pav.)

9 pav.Laisvoji spauda ir agitacija už Sąjūdžio remiamus kandidatus

Sąjūdiečiams teko agituoti balsuoti už Sąjūdžio remiamus kandidatus 1990 metais vasario 24 d. Vykusiuose rinkimuos į Lietuvos aukščiausiąją Tarybą. Buvo leidžiami lankstinukai, dalijami žmonėms, rengiami susitikimai su visuomene ir aiškinami Sąjūdžio siekiai, kurių įgyvendinimas priklausys nuo to, ką išrinks į Tarybą. Sąjūdžio rinkiminėje programoje buvo sakoma: „Sąjūdžio remiami ir šia programa besivadovaujantys kandidatai, 1990 m. Vasario 24 osios dienos rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą gavę Lietuvos visuomenės mandatą, sieks atkurti nepriklausomą, demokratiškai tvarkomą Lietuvos valstybę, kūrybiškai vystyti ir įgyvendinti programos nuostatas. Lietuvos nepriklausomybė yra tautos išlikimo, demokratinės santvarkos ir piliečių saugos bei gerovės būtina sąlyga“. 10 paveiksle agitacinio lankstinuko kopija.

10 pav. Agitacinis lankstinukas prieš rinkimus

11 paveiksle straipsnio kopija apie piketą prieš omnininkus Vilniuje 1991 metais, kai sąjūdžio paraginti žmonės tris dienas budėjo su palapinėmis prie Rusijos karinės būstinės protestuodami prieš neteisėtą jų buvimą. Protesto šūksniai „Omon – von“ aidėjo po kiekvieno pasisakymo.

11 pav. Straipsnio apie protesto akciją prieš Rusijos specialiųjų karinių būrių buvimą Vilniuje kopija

Nemažai laiškų, apie Sąjūdžio veiksmus Lietuvoje, lietuviškos spaudos iškarpų buvo siunčiama lietuviams į kitas valstybes, Sibirą, kitas sovietų respublikas. Taip pat rašydavo laiškus į Sovietų armijos dalinius, kur tarnavo lietuvių jaunuoliai, norėdami paskleisti žinias apie įvykius Lietuvoje, padrąsinti kareivius. 12 paveiksle matome adresus iš Olgos Žilinskienės knygelės, tai yra adresai demokratiškai nusiteikusių pareigūnų kitose sovietų respublikose, jie buvo informuojami apie įvykius Lietuvoje ir prašoma jų palaikymo.

12 pav. Adresai demokratiškai nusiteikusių pareigūnų kitose sovietų Sąjungos vietose, kuriems buvo siunčiamos žinios iš Lietuvos. Kituose paveiksluose matyti tekstas ir telegramos šaknelė, kuri buvo siųsta JAV pasiuntinybės Maskovoje atstovui A.Beikeriui „Please help people Lithuania. We are not homo sovieticus. Thank you“ (13, 14 pav.).

13 pav. JAV pasiuntinybei Maskvoje rašytas tekstas prašant pritarimo atkuriant Nepriklausomybę

14 pav. JAV pasiuntinybei Maskvoje siųstos telegramos kvitas

Sąjūdžio atstovai bei Lietuvos piliečiai siuntė telegramas ir Gorbačiovui, išreikšdami pritarimą po Nepriklausomybės paskelbimo. 15 paveiksle matomas Olgos Žilinskienės ir Alicijos Pedradt siųstos Gorbačiovui telegramos tekstas.“Pritariame Lietuvos Respublikos 1990 kovo 12 sprendimui“. Telegramos šaknelė perduota į Vilniaus Sąjūdžio būstinę kartu su telegramos kopija.

15 pav. Siųstos M.Gorbačiovui telegramos tekstas

Sąjūdis rengė pilietines akcijas dėl įvairių Lietuvos Respublikai svarbių klausimų. Didelis piliečių aktyvumas buvo remiant prezidento institucijos įvedimo iniciatyvą. 16 paveiksle parodytas plakatas už prezidento institucijos įvedimą.

16 pav. Plakato skatinant pasisakyti už prezidento instituciją pavyzdys

Toliau buvo renkami parašai referendumams. Parašus rinko Sąjūdžio grupių įgalioti atstovai tiesiog įstaigose, viešose miesto vietose, gatvėse. 17 pav. Parodytas parašų rinkimo lapo pavyzdys.

17 pav. Referendumui rengti piliečių parašų rinkimo lapo pavyzdys

Referendumas buvo vykdomas ir dėl Sovietų armijos išvedimo iš Lietuvos . 18 paveiksle matome lankstinuko pavyzdį, kuri platino Sąjūdis.

18 pav. Lankstinukas dėl referendumo Sovietų armijos išvedimo klausimu

Toliau Lietuvos aukščiausiajai Tarybai siųstos telegramos kopija, pasisakant, kad du referendumai būtų rengiami vienu metu.

19 pav. Telegramos Lietuvos aukščiausiajai Tarybai kopija

Pasak Olgos, „Sąjūdis buvo visus suvienijanti tautos meilės jėga. Kiek dienų ir naktų praleista budint prie Seimo ir televizijos bokšto. Mūsų akyse po priešų tankais žuvo Artūras Sakalauskas. Teko vėliau teisme liudyti prieš nusikaltėlius – Burokevičių ir Jarmalavičių, organizavusių kolaborantų su priešais veiklą“. Vartydama žaliąją Olgos Žilinskienės Sąjūdžio užrašų knygelę randu sveikinimo tekstą, kurį ji 1990 m. birželio 2 dieną įmetė į Sąjūdžio būstinės Vilniuje pašto dėžutę sveikindama metinių proga: „Ačiū Sąjūdi, kad gimei birželio 3 dieną, ačiū kad esi ir būsi! Ačiū, kad uždegei tūkstančius žmonių širdžių tikėjimu, viltimi ir Meile. Ačiū už ištikimybę Lietuvių tautos siekiams. – Kauno Sąjūdžio 9 osios gyventojų grupės eilinės“. Tai tokie buvo Sąjūdžio eilinių neeiliniai darbai, žingsnelis po žingsnelio vedę mus į laisvę.