Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Vyžuonos Lietuvos nepriklausomybės keliu
Paminklas Lietuvos Nepriklausomybei ir Vytautui Didžiajam
Vyžuonų miestelis įsikūręs 12 km nuo Utenos. 1 km nuo Vyžuonų yra aukštoka ilga kalva – Kartuvių kalnas. Manoma, kad tai piliakalnis. Padavimai sako, kad šioje vietoje senovės vyžuoniškiai gindavosi nuo priešų, nuo kalno viršūnės naikindami juos strėlėmis ar ritinamais rąstais. Kurie iš jų dar likdavę gyvi, bėgdami žemyn pasikardavę ant medžių šakų. Pagal kitus pasakojimus prie kartuvių kalno stovėjęs dievaičio Vižo aukuras. Dar kalbama, kad baudžiavos laikais čia būdavę plakami ar net kariami nusikaltusieji baudžiauninkai. Nepriklausomybės kovų metu čia vyko mūsiškių susirėmimai su bolševikais. 1927 – 1931 m. kalno viršūnę papuošė savotiškas ir vienintelis Lietuvoje paminklas, turįs labai gražią pamokančią istoriją. Trys jaunuoliai vyžuoniškiai – P. Zabulionis, S. Gučius, K. Saldžius, dėl savo jauno amžiaus negalėję dalyvauti nepriklausomybės kovose, užsidegę Vytauto Didžiojo dvasia, nutarė pagerbti Tėvynės ir jos šviesaus karžygio atminimą. Neraginami iš šalies ir nepadedami, laisvų nuo darbo metu prisirinko ir sutempė į kalno viršūnę daug akmenų, pasirūpino ir kitos statybinės medžiagos. Kaimynai ir savieji iš jų šaipėsi, nepadėjo, betgi ir netrukdė. Ir, štai po kelerių metų vargo, 1931m., paminklo statybos darbai buvo baigti. Jis stovi ant triaukščio 6 m ilgio pjedestalo, yra 6 m aukščio, trikampės ieties pavidalo: atrodo dailiai ir skoningai. Jo viršūnę puošia metalinis vytis, šonus – Vytauto Didžiojo, Gedimino ir kt. ženklai. Ir visuomenė įvertino jų darbą: buvo suruoštos didelės atidarymo bei pašventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo net iš Kauno atvykę vyriausybės atstovai. Paminklas gražiai papuošė Kartuvių kalno viršūnę, o žmonės kalbėjo, kad jis dailesnis už pastatytą Vyžuonų miestelio centre visų gyventojų rūpesčiu, pagal inžinierių projektą.
Paminklas " Kartuvių kalne"
1942 m. į Vyžuonų mišką buvo parašiutais nuleisti iš Rusijos atvežti keli lietuviai ir rusai partizanai. Kelių apylinkės ruselių remiami, jie kurį laiką terorizavo gyventojus, juos plėšdami. Po karo šią jų veiklą okupantai labai išaukštino, net išleisdami specialų veikalą. 1944 – 1945 m. čia laikėsi ir veikė vyžuoniškiai lietuviai partizanai turėję keletą skaudžių susirėmimų su bolševikais.
Vyžuonų apylinkėse buvo daug gražių kryžių, vietos meistrų drožinėtų. Labai gražūs kryžiai stovėjo vidurmiestyje ir Vyžuonų – Debeikių – Utenos kryžkelėje. Vėliau jie supuvo ir nebuvo atnaujinti. Vidurmiestyje, kryžiaus vietoje, buvo pastatytas nepriklausomybės paminklas. 4 km į vakarus nuo Vyžuonų, prie Kumpuolio ežerėlio, yra Dobrovolės dvaras. Seniau čia buvo du kaimai: Vilučių ir Kavolių. Šių kaimų gyventojai rėmė sukilėlius, todėl po 1863 m. rusų deportuoti į Rusiją, jų žemės nusavintos ir prijungtos prie dvaro.
Tautinis lietuvių judėjimas Vyžuonose prasidėjo 19 a. pabaigoje. Apie 1863 m. Vyžuonų miestelyje tebuvo 4 raštingi ūkininkai: Konstantinas Kemėšius, Jonas Zabulis, Benediktas Vyžintas ir Pranciškus Saladžius. Prieš spaudos draudimo panaikinimą lietuviškų knygų bei laikraščių nebuvo daug: vienur kitur Valančiaus knygelės, kai kurie Zavadskio leidiniai, kiek religinio turinio pasakojimų. Iš mokytesnių vyžuoniškių tebuvo gal vienas kitas jų tarpe kunigas Juozapas Skardžius, baigęs kunigų seminariją 1901 m. Tačiau 1897 m. klebonas kun. J. Paškevičius mėgino šioje srityje daug padaryti. To laikotarpio „Tėvynės sargo“ puslapiuose ir kituose laikraščiuose buvo gausu korespondencijų iš vyžuoniškių veiklos ir gyvenimo. Atgavus spaudą, daugiausia skaitydavo seiniškį „Šaltinį“, iš Vilniaus ateidavo „Vilniaus žinios“, „Viltis“, bet nedidelis egz. skaičius. Buvo skaitomas ir „Lietuvos ūkininkas“, už kurį klebonas skaitytojus pabardavo iš sakyklos. „Lietuvos ūkininką“ piršo studentas M. Januškevičius. Vasaros atostogų metu jis parvažiuodavo iš Petrapilio pas motiną į savo menką gryčią ir keletą mėnesių čia gyvendavo; vertėsi pamokomis. Apšepusi jo kepurė ir „tužurka“ rodė jį esant neturtingą studentą. Vėliau Vyžuonose jis gyveno porą metų, ruošėsi rinkimams ir IV – sios Rusijos dūmos rinkimų metu išrinktas atstovu. Laikėsi arčiau Kerenskio grupės „trudovnikų“. Vėliau gerokai sukairėjo.
Iš senų laikų Vyžuonose veikė Blaivybės draugija, dar vyskupo M. Valančiaus įkurta. Klebonas kun. Misevičius stengėsi blaivininkais įrašyti visus; vesdavo prie altoriaus ir prisaikdindavo visam gyvenimui. Dar 1905 – 1906 metais įkurtas „Vilties“ kooperatyvas, kuriam pradžią davė J. Augevičius, sutikęs būti vedėju. Tačiau nelengva buvo konkuruoti su prekyboje patyrusiais žydais. Vėliau kooperatyvo veiklą perėmė kun. A. Mileika, tačiau, tapęs klebonu, negalėjo aktyviai reikštis prekyboje ir iš pareigų pasitraukė. Narių buvo nemažai – įrašydavo ištisų kaimų žmones. Kooperatyvas veikė ir vokiečių okupacijos laikais: žmonės net indėlius padidino nes turėjo pakankamai markių.
1904 – 1905 m. įvykiai palietė ir Vyžuonas. 1905. XI. 29 nušalinta rusų administracija. Vyžuoniškių tarpe revoliucionierių nedaug teatsirado, daugiau veikė užpalėnai, kamajiškiai, vadovaujami Sagadino, Namajuškos, Smolskio. 1905. XII. 5 į valstybinę degtinės parduotuvę įėjo 30 vyrų, ginkluotų kariškais šautuvais, iškratė ten sėdėjusį uriadniką, atėmė kardą, pistoletą ir, įsėdę į 5 vežimus, išvyko Troškūnų kryptimi. Kita proga sudaužė monopolio krautuvę. Buvo pašalintas rusų mokytojas Trubač, raštininkas Kundrecevas; jų vietoje paskirti lietuviai: viršaičiu J. Audzevičius iš Kaliekių kaimo, raštininku – Jonas Vyžintas iš Vyžuonų miestelio. Kunigui Misevičiui uždraudė bažnyčioje skaityti evangeliją lenkiškai, nes parapijoje, tebuvo vienas lenkuojantis dvaro užvaizdas Rondomanskis. Vėliau, revoliucijai paskendus kraujuose, viršaitis su raštininku buvo suimti ir nugabenti į Ukmergės kalėjimą. Klebinas kun. Misevičius prašė gubernatorių Veriovkiną juos paleisti. Suimtieji sugižo po 3 mėnesių. Tautinis lietuvių sąjūdis po revoliucijos vis stiprėjo. Kun. Al. Mileika klebonijoje įsteigė knygynėlį, išrašydavo „Šaltinį“, „Viltį“.
Pirmasis lietuviškas vakaras Vyžuonose suruoštas 1907 m., Jėzaus širdies atlaidų dieną, klebono klojime; „Genovaitė“. Žiūrovų buvo tiek daug, kad teko vaidinti 3 kartus. Vaidintojų tarpe minimi: vargonininkas puodžius, Marija Žastautaitė, siuvėjas J. Jakštonis, Zosė Barvikaitė, Ona Eidžiulytė, D. Vyžintas, Ant. Žvirblis, Jz. Klumba, Bernotas ir kt. „Artistai“ buvo labai stropūs ir pėsti atvykdavo iš tolimiausių kaimų. Pirmuosius vakaro skelbimus piešė Pr. Saladžius (vėliau pulkininkas). Po to vakarai buvo ruošiami dažniau; vaidinta Jono Saladžiaus, Antano Radzevičiaus klojimuose.
I – jo pasaulinio karo metu Vyžuonos skaudžiai kentėjo – vokiečiai vargino žmones didelėmis prievolėmis bei rekvizicijomis, prievartiniais darbais, išvežimais į Vokietiją.
919 m. sausio mėnesį Vyžuonas užėmė bolševikai. Utenoje veikė revoliucijos komitetas, vadovaujamas karininko Baltrūno. Milicijos viršininku Vyžuonose tada buvo Pranas Marcinkevičius, labai padorus vyras. Plk. Pranas Saladžius tvirtina, kad jis buvęs su Marcinkevičium susitaręs taip : prie bolševikų jį saugos Marcinkevičius, o prie Lietuvos valdžios Saladžius jį apsaugosiąs nuo arešto. Deja įvyko kitaip. 1919 m. birželio mėn. raudonojo komiteto būstinę apsupo lietuviai žvalgai. Marcinkevičius šoko per langą kiemo pusėn ir taiklus lietuvio šūvis jam pataikė į kaklo arteriją. Sužeistasis netrukus mirė. Bolševikų grupė (40 vyrų), išgirdusi šūvius, išlakstė į visas puses, net nepasipriešinę.
Nepriklausomybės metais Vyžuonos priskirtos naujai suorganizuotai Utenos apskričiai ir liko valsčiaus centru. Miestelis buvo sutvarkytas, išgrysta dalis gatvių, išvesti šaligatviai, susilaukia elektros šviesos. 1928 m. Vyžuonose lankėsi respublikos prezidentas A. Smetona, apie 1938 m. – ministras pirmininkas J. Tūbelis. Gyvai reiškėsi organizacijos: gausus šaulių būrys (turėjo savus namus, raitelių būrį), Jaunųjų ūkininkų ratelis, Pavasarininkų kuopa, Blaivybės draugija, jaunalietuvių skyrius ir kt. Iš įstaigų bei ekonominių organizacijų minėtina valsčiaus savivaldybė, lietuvių ir žydų mokyklos, paštas, policijos nuovada, kooperatyvas smulkaus kredito draugija, keliolika krautuvių bei užeigų, sveikatos punktas, vaistinė, pieninė, malūnas, degtinės bravoras, kiek amato dirbtuvėlių. 1932 m. miestelio centre pastatytas nepriklausomybės paminklas. Gražį Vyžuonų aplinka, sveikas pušynų oras sutraukdavo šiek tiek vasarotojų, nors oficialiai Vyžuonos vasarvietė nebuvo.
Okupacijos metais vyžuoniškiams buvo sunku. 1941 m. bolševikai deportavo nemaža žmonių, kitus suėmę kalino. 1941 m. birželio mėn., prasidėjus karui, vyžuoniškiai spontaniškai sukilo, pašalino bolševikų administraciją ir atstatė lietuvišką savivaldybę. Užėmę Vyžuonas, vokiečiai likvidavo Vyžuonų žydus, vienus jų sušaudydami prie Strieliškio upelio, kitus prie Rašės miškelio.
Lietuvos partizanus 1941 m. subūrė Pranas Šileikis. Vėliau jiems vadovavo ats. vyr. lnt. Jz. Marcinkevičius. Kai vokiečiai įsakė atiduoti ginklus jų įsakymas tik iš dalies tebuvo įvykdytas: daugelis juos paslėpė, manydami, kad dar jie gali būti reikalingi. Kai 1944 m. liepos mėn. vokiečiai ėmė trauktis, partizanai vėl buvo pašaukti į tarnybą ir ėjo sargybas. Kai komunistų daliniai užėmė spirito varyklą, partizanai traukėsi Svėdasų kryptimi. Bolševikų įsakymą pasiduoti (jį atnešė jų pasiųstas vienas spragšių kaimo berniukas) atmetė. Rusai pakartotinai ragino kapituliuoti, perduodami įsakymą telefonu. Partizanai apsikasė prie Vyžuonų – Svėdasų – Rokiškio vieškelių kryžkelės. Iš čia jie apšaudė bolševikus ir traukėsi Šimonių kryptimi tik jų artilerijos ugnies apšaudomi. Atžygiavę į Kupiškį, išsiskirstė: vieni pasitraukė Latvijos kryptimi ir vėliau prisijungė prie kitų Lietuvos partizanų dalinių (dalis pateko į užsienį), kiti pasiliko Lietuvoje.
Rusai Vyžuonas užėmė 1944. VII. 14. Miestelį bombardavo dvi dienas. Numesta 17 bombų, kurios gerokai apgriovė ar sudegino gyvenamuosius namus. Tuo metu dar gera partizanų dalis laikėsi Vyžuonų miške, į kurį rusai siuntė vieną kunigą, kad prikalbėtų partizanus išeiti ir pasiduoti. 1945. V. 12 kautynėse miško pakraštyje žuvo laisvės kovotojai: Jonas Kviklys, Bronius Puodžius, Kostas Jurevičius, Petras Šileikis. Jie buvo čia netikėtai bolševikų užtikti, kai šildėsi prie ugnies. Jų lavonai buvo nurengti ir nuogi okupantų palaidoti. Netrukus žuvo Vytautas Šileikis; okupantai sudegino ir jo vienkiemį, drauge su partizano žmona ir senute motina. 1945. XI. 3 prie Kartuvių kalno sušaudyti: Domininkas Bagačiūnas, Stasys Žvirblis, Mykolas Jakšys ir kt. Po to sekė skaudžio gyventojų deportacijos, kalinimai, kankinimai, žemės atėmimas. Vyžuonų lietuvių partizanų tarpe minimas šaulys Stasys Eimutis, jau vokiečių okupacijos metu pogrindyje ginklavęs savo vyrus. Eimutis žuvo Joniškio apylinkėse, kautynėse su bolševikais, kur jis su savo vyrų dalimi buvo pasitraukęs.
,
,
,
,
,
,
,
,
,
Lietuvos Nepriklausomybės paminklas Vyžuonose
Bolševikai nugriovė nepriklausomybės paminklą. Iš pokario metų bolševikų veikėjų minėtinas Petras Kutka iš Bartašiūnų kaimo. Paskirtas Utenos vykdomojo komiteto pirmininku, buvo žiaurus, ypač savo vyžuoniškiams. Iki 1963 m. Vyžuonose buvo tik dalies atsistačiusios, daugiau buvusio dvaro žemėje. Bolševikai Vyžuonas įjungė į Utenos rajoną ir pavertė apylinkės centru.
B. Kviklys. - Mūsų Lietuva II t.
