Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Zuzana Stunžėnienė. 1991.
Laisvė! Laisvė rudenio vėjo gūsyje! Laisvė lengvo debesies skrydyje per žydrynę! Laisvė žuvėdros sparno šnarėjime! O Lietuvos piliečiui laisvė - kurti šviesesnį gyvenimą, pareiga geriau dirbti, atsakomybė už tautos dabartį ir ateitį. Negali būti laisvės griauti, naikinti tautos dvasią, papročius, protėvių idealus.
Ypatinga ši rugsėjo 1-oji po nepriklausomos Lietuvos dangumi. Neužmirštamas pirmasis susitikimas su mažaisiais Lietuvos piliečiai penktokais, dar visai nepažįstamais. Visi jie suprato, ką reiškia žodžiai Nepriklausoma Lietuva. Štai vaikų atsakymai į klausimą, kodėl laisvoj tėvynėj bus geriau gyventi.
— Ant žmonių nevažiuos priešo tankai,
— Neveš į Sibirą.
— Broliuko neišveš į rusų kariuomenę.
O dar vienam rudaakiui berniokėliui - pasidarė lengviau kvėpuoti laisvoje Lietuvoje". Už tų vaikų aš regiu šeimas, doras lietuviškos dvasios puoselėtojas, ir tą pradinių klasių mokytoją, kuri Tėvynės meilę skiepijo mažųjų širdyse sunkiais praradimų metais.
Lenkiu galvą šeimoms, ugdžiusioms patriotą pilietį, lenkiuosi senelei ir motinai, išmokiusiai vaiką kryžiaus ženklu pagerbti Pasaulio sutvėrėją. Su viltim visi mes žiūrime į vaikus - jie Lietuvos ateitis. Deja, vyresniųjų moksleivių dalis skuba gyvenimo paviršiumi, vaikosi pigių blizgučių, skuba iš kitų išsiskirti žodžio grubumu, abejingumu, tautos kultūros niekinimu. Jie - sovietų ideologijos, sumaterialėjusios aplinkos ir mūsų pačių pedagogų, ilgai auginto medžio vaisiai.
Kas išgenės iškreivėjusias medžio šakas? Kas nugrandys nihilizmo pelėsį nuo jų sielos? Tačiau viltis neužgęsta: rodos, tuščiasiekiai tie jauni, o įrodė, kad moka ginti tėvynės laisvę - po tankų vikšrais žuvo būtent jie - jauni. Sustingstame tylos minutę, suklumpame prie jų kapo ir pakylame tvirtesni.
Tik privalome grįžti iš baimės pančių, tik privalome suprasti, kad skaudūs praradimai prikėlė tautą. Privalo rasti jėgų pakilti ir pedagogas, aukštojoje mokykloje maitintas burokevičių, šarmaičių, jonienių filosofija, mokančia tik išdavystės meno.
Istorijos mokytojas atvers tautos kančių ir pergalių knygą. Reikės rasti laiko, rasti laiko, kad prisiliestume prie grįžusio iš Golgotos politinio kalinio ir tremtinio žaizdų. Ypač svarbu užrašyti šiurpius tėvynainių liudijimus apie brolžudiškus sovietų valdžios ir kolaborantų komunistų darbus. Į šį darbą pašaukime ir mokinius. Vilniuje sociologijos istorijos Institute (buvusi Mičiurino 2), jau nuo liepos 1 d. įsikūrė Represijų tyrimo biuras. Į šią įstaigą plaukia tremtinių ir kalinių kančios dokumentai ir liudijimai, Japoniški kompiuteriai ruošia šią medžiagą spaudai. dirba specialistai. Jau nuo vidurvasario Lietuvos vyriausybės rūpesčiu biuro darbuotojai buvo įleidžiami į slaptus raudonojo gestapo - KGB - archyvus ir tikrino duomenis. Istorijos mokytojai turėtų pajusti pareigą dirbti kraštotyrininko darbą. Vyresnių klasių mokiniai galėtų pateikti savotiškus semes-trinius darbus - savo genties ir kaimynų pasakojimus apie pokario žudynes, tremtį, tautos ge-nocido aukas. Gyvoji istorija išmoko daugiau nei knygos, Mokinių surinktą medžiagą galėtų pamokose panaudoti kalbų mokytojai bei geografai ir istorikai.
Sugniuždyta baimės ir pataikavimo mokytojo siela visais ūgiais ir lapais privalo išsitiesti. Juk daugelį abejingumas buvo taip apėmęs, kad pamiršome piliečio pareigą - dalyvauti Lietuvos šventėse, pagerbti Nepriklausomybės, pagerbti savanorių ir partizanų kapus. Visuomenė ir ypač mokiniai stebi visus mūsų žingsnius. Mokytojo žodžiai, kaip niekieno, turi sutapti su darbais - tik tokiu mokytojo prisikėlimu tikės mokinys, O ir švietimo įstatymas įpareigoja kiekvieną pedagogą „dalyvauti nepamokinėje veikloje, padedančioje tenkinti moksleivių saviraiškos, saviugdos poreikius, plėtoti jų kultūrintus interesus“ (24 str.). Esu dėkinga savo kaimo pradinės mokyklos mokytojui Vytui Matijošaičiui, kuris tada, 1947-siais, rengė visuomenei patriotinius vakarus. Kai mūsų kaimynus ir brolius vežė į Sibirą, 8-neto asmenų mokyklos choras dainavo: „Nurimk, sesut, gana raudoti.,, praeis skausmų laikai kraujuoti, gyvensim mes dienas laisvas". o kaip tada berniukai vaidino Vytautą - Didįjį Lietuvos kunigaikšti, Gediminą ir Mindaugą! Tam mokytojui, atklydusiam į Žemaitiją iš Marijampolės, tada buvo tik 21. Mano vaikystę nušvietė jo šviesa. Išvykose, vakarėliuose, repeticijose be vadovėlių tada nevaikiškai supratom, kas tai yra Tėvynė Lietuva, kokia ji. Pasibelskim kiekvienas į savo sąžinę... Suraskime jėgų būti patriotizmo žiburiais.
Pažvelkime į rajono mokyklas. Ar daug užklasinės veiklos entuziastų? Kas globoja skautus (mažesniųjų klasių), gediminaičius, jaunalietuvius, o gal ir šaulius? Kurios mokyklos turi ateitininkus? 1937-1940-ųjų metų Lietuvos jaunimo vadai dar galėtų duoti mums daug patarimų. Būtina organizuoti jaunimo vadovų seminarus (tegul tais vadovais būna ir vyresniųjų klasių mokiniai, ne tik jaunesnio amžiaus mokytojai). Švietimo skyrius pavasarį toki seminarą organizavo. Deja... čia sėdėjo nemažai užklasinės veiklos organizatorių, kurie žinojo, kad jų etatas panaikinamas. Kai kurių mokytojų replikos rodė, kad naujovių ieškoti ir eiti Lietuvos keliu jie nepasiryžę, Būtina organizuoti bent trumpalaikės jaunimo organizacijų stovyklas rajone.
Daug laukiame iš mokyklos vadovų, Jie turi būti ne tik asmenys, kurie ilgus metus laikė savo rankose papeikimų rimbą, kėlė į aukštybes pigiai pasiperkančius pataikūnus, nesugebėjo įžiebti iniciatyvos. Mokyklai reikia vadovo, gero psichologo, nuoširdaus patarėjo, drąsaus naujovių kūrėjo. Vadovo teisingumas ir reiklumas, tėvynės meilė, įrodyta darbais, pažadins snūduriuojantį pedagogą.
Sugrįžti į dvasingumą jaunimui padės tikybos pamokos. Šiais mokslo metais pradinėse klasėse daugelyje mokyklų šį dalyką dėsto katechetai. Tėvai ir senelės supranta, ką duoda žmogui įtikėjimo įstatymų laikymasis. Seimą, be abejo, tęs katechetų ir kunigų pradėtą darbą, — auginsim drauge dorą, sąžiningą Lietuvos pilietį.
Atkaklus darbas ir valia padės įveikti kliūtis į šviesesnę laisvos Lietuvos ateitį. Todėl atsakomybės jausmą pirmiausiai mes, pedagogai, turime išugdyti savyje, tik išsklaidę abejingumo, aplaidumo, savanaudiškumo ūkanas sugebėsime pakilti į skrydį ir vesti paskui save mokinius - tautos ateitį.
Geri mūsų darbai tautai tegul ir bus Atgaila už sovietų laikmečio baimę ir neryžtingumą, kailio vartymą ir išdavystę.
