Šv. Velykų tautosaka

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 4,2 / 5 (187 balsai)

Per Šv. Velykas atėjęs į svečius pas savo krikštamotę, mažas vaikelis XX a. I pusėje, ar dar seniau, pasakydavo tokį posmą, kurį išmokdavo iš savo tėvelių.


Aš mažas vaikelis

Panos Marijos žakelis*,

Nešiau rūbą ant kelio,

Malytos* žvakelę.

O ant to kelio radau darželį,

Tame darželyje mėlynu rūbu

Pana Švenčiausioji beklūpanti,

Karštai besimeldžianti.

Pana Švenčiausioji, ko tu čia klūpai?

Kodėl neini savo sūnaus aplankyti,

Penkių ronų* apšluostyti?

Regi kryžių sulaužytą ir akmenį sutrupintą

Kada kėlėsi Kristus Velykų rytą

Ne dėl manęs vieno,

Bet dėl viso svieto.

O dėl manęs vieno, mažo vaikelio

Prašau, kūmate, pyragatį,

Maliavotą kiaušatį.

Amen! Aleliuja!

_____________________

  • žakelis – apie labai mažą
  • malytos – maldos
  • rona – žaizda
  • maliavotas - dažytas 


      *     *     *

Aš mažas vaikelis,

Prašau paklausyti,

Ką noriu čia išsakyti.

Išganytojas svieto, gelbėtojas keliasi

Ir šiandieną linksmina kiekvieną.

O iš tos linksmybės, Jėzaus grožybė.

Kada pražydo rožės,

Lelijos Velykų rytą,

Ne dėl manęs vieno,

Bet dėl viso svieto.

O dėl manęs - vieno

Prašau, kūmate,

Maliavotą kiaušatį,

Mažą pyragatį.

Amen! Aleliuja!


Užrašė Daiva Kiniulienė, paporino mama Kazimiera Zarankienė