Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Pokariniais metais lietuvių literatūroje radosi nemažai išplėštų puslapių, pradangintų vardų, supaprastintų biografijų. Ilgus metus tautinės kultūros priešakyje regėjome nemaža dvasininkų, kurių kūryba negalėjo džiuginti pseudotarybinių kritikų, puošti „ socialistinio realizmo“ dvasia parašytų literatūros istorijų, Net M. Valančius, Maironis, J. Tumas- Vaižgantas ‚ nudilo“ trumpinimų, taisymų, „ rinktinių“ raštų klystkeliuose. Tik šiandien, trindami akis po košmariškos nakties, „ Pavasario balsų“ chore girdime jau nebe vieną Maironį- bandome įsiklausyti į visus tuos, kurie atvedė mus į aną, 1918m. vasario 16-osios rytą, į kuriuos atsiremdami galėtume ir dabar ryžtingiau giedoti: „pabudome ir kelkimės!“
Vienas iš M. Valinčiaus sekėjų blaivybės skleidimo ir knygnešystės darbe, o Maironio pirmtakų poezijoje buvo aukštaitis kunigas Silvestras Gimžauskas ( 1845-1897). Jis gimė Linkmenų parapijoje, Kirdeikiuose. Baigęs Vilniaus kunigų seminariją ir metus pastudijavęs Petrapilio dvasinėje akademijoje, S. Gimžauskas kunigavo įvairiose buvusios Vilniaus vyskupijos parapijose: Želudoke, Žiežmariuose, Vidiškėse, Kietaviškėse, Valkininkuose, Giedraičiuose, Bagaslaviškyje. Lietuviškais pamokslais ir maldomis, vaikų katekizavimu, draudžiama religine ir pasaulietine spauda kunigas gaivino gimtąją kalbą pradėjusiame sparčiai lenkėti krašte. Merkinės dekanato (jam priklauso ir Valkininkų parapija, kur kunigas S. Gimžauskas 1884-1893m. klebonavo ir gavo garbės kanauninko titulą) ribos iki šiol sutampa su izoglosa, skiriančia lietuviškus kaimus ir „ po prostu“ tarme kalbančius žmones. Už aktyvią anticarinę veiklą, slaptųjų mokyklų steigimą kanauninkas buvo pažemintas- atleistas iš Merkinės dekano pareigų ir perkeltas į Giedraičius vikaru.
Prie Bagaslaviškio bažnyčios, iš kur išvažiavo į Varšuvą gydytis ir nebegrįžo, stovi akmeninis paminklas su užrašu: „ Kunigui Silvestrui Gimžeuckui Lietuvos mylėtojui“...O koks didžiausias draudžiamos spaudos Vilniaus krašte platinimo centro organizatoriaus, penkiolikos knygučių autoriaus tėviškės likimas? Gimtasis namas – beviltiškai apleistas liaudies architektūros paminklas- buvo pervežtas į Liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Kan. J. Tumo ir kun. J. Breivos iniciatyva pastatyta parapijos salė, pavadinta S. Gimžausko vardu, tapo Kirdeikių kultūros namais. Visa kultūrinė atmintis, liečianti poetą, sutilpo į keletą ne itin objektyvių TL enciklopedijos eilučių...
Vos vakar gaivaus vėjo gūsis nupūtė storo dulkių sluoksnį, nuvalė ideologinį purvą nuo S. Gimžausko portreto. Šiuos metus simboliškai galime pavadinti paminklų metais. Kelios dešimtys jų sugrįžo pas mus iš sprogdinimo duobių, dar daugiau naujai iškilo pakelėse ir aikštėse. Malonu prisiminti, kad 1988m. spalio15-ąją VU kraštotyrininkų ramuvos, LKF ir Utenos kraštotyros muziejaus iniciatyva S. Gimžausko gimtojo namo vietoje iškilęs liaudies meistro S. Karanausko darbo koplytstulpis buvo vienas pirmųjų. Į iškilmingą paminklo atidengimą bei šv. Mišias tada suplaukė keli tūkstančiai žmonių, dalyvavo nemaža kunigų, daug vilniečių svečių- mokslininkų bei studentų. Kalbėję profesoriai J. Girdzijauskas ir J. Vaitkevičius, istorikas R. Vėbra bei kiti pabrėžė didelį S. Gimžausko indėlį į tautinio išsivadavimo kovą. Būtinumą saugoti senuosius paminklus, lietuvių kultūros veikėjų memorialines vietas akcentavo VU ramuvos vadovas V.Mačiekus. Kun. J. Lauriūnas, prieš minėjimą pakeliui užsukusiems svečiams aprodęs Linkmenų bažnyčią, kurioje buvo pakrikštytas būsimasis kunigas poetas, šiltai kalbėjo apie kanauninką kaip asmenybę. Paskutinį žodį tarė Kirdeikių klebonas R. Puzonas, pašventinęs paminklą. Prisimindamas nesenas susidorojimų ir pasmerkimų dienas, jis pasakė, kad savo laiku ir S. Gimžauskas buvo ekstremistas – tiesos, gėrio, lietuviškumo ekstremistas. Susikaupimo ir rimties akimirką nuskambėjo „ Tautiška giesmė“, senoviniai bažnytiniai choralai.
Tylų rudens vakarą ilgai prie paminklo degusių žvakių virpančioje šviesoje, stovėjo studentai ramuviškiai ir tyliai dainavo. Dainavo mąstydami ir džiaugdamiesi, kad dar vienas šviesus mūsų tautos žmogus yra su mumis tarsi gyvas, padės eiti sunkiu dvasinio prašviesėjimo keliu...
Panaudotas šaltinis: Žurnalas „ Katalikų pasaulyje“ 1989m. spalio 01d.39-40 pusl.
