1988 metai. Sąjūdžio ištakos

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5 (2 727 balsai)

Visą 1988 metų vasarą praleidau Vilniuje. Miestas kunkuliavo aistromis. Katedros aikštėje vyko bado akcijos, į nesankcionuotus mitingus žmones kvietė Laisvės lyga, Profsąjungų rūmuose vyko teminiai disputai, Haid parko tipo vakarai.

Beje, Vilnius jau 1988 metų pavasarį kaupėsi didelei audrai. Prie šv. Mikalojaus bažnytėlės, kurią paprastai lankė studentija ir intelektualai, šmirinėjo, o tarpais fotografavo saugumiečiai. Pamenu, kaip 1988 m. vasario 15 d., vakare pasukau iš Jaunimo teatro, kur buvo rodomos S. Šaltenio „Duokiškio baladės“, – visa Katedros aikštė buvo pilna rusų kareivių. Miestas aštriai juto okupaciją. O ta Vilniaus vasara man, stebėtojai iš provincijos, pradžioje rodėsi panaši į margaspalvį teatrą, vykstantį pašėlusiai rimtų politinių įvykių fone: sostinėje jau buvo įsikūrusi LPS iniciatyvinė grupė, be to, mes visi sekėme Kaukazo įvykius. Beje, birželio 24 d. Katedros aikštėje, išlydint TSRS Liaudies deputatus į Maskvą, studentai jau buvo viešai iškėlę trispalves. Tai buvo emociškai labai stipru. Su draugais, ypač Lina Pociute, beje, kilusia iš Mažeikių, mes lėkėme į visus renginius, susirinkimus, mitingus. Vakarais Vilniaus sąjūdiečiai burdavosi Dailininkų sąjungoje, Puslaidininkių institute, taip pat ir Mokslų Akademijoje. Pavyko prasmukti ir į Operos ir baleto teatrą, o ten vyko „draugų“ susitikimas su TSRS deputatais, grįžusiais iš Maskvos, ir tai buvo uždaras renginys. Kas dar buvo Vilniuje iki Sąjūdžio sukūrimo Mažeikiuose tą vasarą? Liepos 9-osios ir rugpjūčio 23-iosios mitingai. Beje, liepos 9-ajai aš pasisiuvau pirmąją trispalvę. Įdomu, kad pačiame tuometiniame Lenino prospekte audinių parduotuvėje prieš pat tą dieną buvo atvežta geltono, žalio ir raudono šilko ritinių. Tačiau centrinėje siuvykloje nė viena moteris nesutiko man pasiūti vėliavos. Viena lietuvė patarė užeiti į nuošalesnę siuvyklėlę. Paprašiau ten jaunos lenkaitės, kad už 5 rublius susiūtų 3 medžiagos gabalus. Supratau, kad toji nesusigaudo, ką daranti, todėl raudona spalva visgi liko viršuje. Ką gi vėliavą teko nešti išvirkščią, tačiau iš toliau tų siūlų nesimatė. Su tokia vėliava liepos 9 d. išėjome į Vingio parką, o ten jau buvo gausybė tikrų trispalvių, netgi Vyčių, taip pat prieškarinių, išsaugotų. Manoji vėliava dar sykį pasitarnavo Mažeikių Roko marše. Kitų paprasčiausiai nebuvo. Su ja apvažiavau Mažeikių parko stadioną 3 kartus. Aš susipažinau su „Minties“ leidykloje dirbusia, dabar jau mirusia, Jūrate Konoviene. Ji mane supažindino su R. Ozolu. Dalį LPS iniciatyvinės grupės žmonių aš pažinojau Linos dėka. Jaučiau, kad privalau kažką daryti ir Mažeikiuose: ieškoti žmonių ir pradėti ten Sąjūdžio veiklą. Pradėjau ieškoti metodinės pagalbos Vilniuje. Mokslų Akademijoje susitikau su S. Lapieniu, berods, Jūratė Konovienė patarė man užmegzti ryšius su V. Radžvilu. Jis vėliau kuravo LPS Mažeikių rėmimo grupės įkūrimą, atsiuntė į mūsų mitingą svečius iš Vilniaus – architektą V. Nasvytį ir rašytoją K. Sają. Po spalio mitingo Mažeikiuose aš vėl išvažiavau į Vilnių, dalyvavau Jerevano mitinguose, užsimezgė ryšys su Jerevano studentų liaudies Frontu. Tokia buvo pradžia.

Mažeikiuose

Pasibaigus vasaros atostogoms, grįžau namo – tiesiai į rudeninę mokytojų konferenciją. Ideologinė šio susirinkimo atmosfera prislėgė ir tiesiog išprovokavo kalbėti. Po to, prie manęs priėjęs Mažeikių KP pirmasis sekretorius R. Songaila, pakvietė rytojaus dienai „ant kilimėlio“... To pokalbio metu supratau, kad privalau kuo greičiau kurti Sąjūdį, nes paaiškėjo, jog rajono valdžia jau ruošiasi savo iniciatyva tai daryti, būtent, esanti 20 žmonių grupė, kuriai žada vadovauti kompresorių gamyklos ideologas A. Fabijonavičius. Reikėjo skubėti, nes šitie tariami sąjūdiečiai galėjo bet kada apsireikšti visuomenei. Per keletą savaičių reikėjo suburti grupę žmonių, parengti pirmąjį iniciatyvinės grupės pristatymą, ir tik tada buvo galima organizuoti mitingą, pradedantį oficialią Sąjūdžio, kaip organizacijos, veiklą. Turėjau paruošti Sąjūdžio veiklos programą, jo veiklą reglamentuojančius dokumentus, organizuoti grupes, apibendrinti struktūrą, o tada – informuoti Vilnių. O Vilnius jau ragino, laiko buvo išties nedaug, nes spalio 23 dieną jau buvo numatytas I LPS suvažiavimas, iki tol visuose rajonuose turėjo būti įkurtos LPS rėmimo grupės. Ieškodama žmonių, nujausdama arba bent šiek tiek pažinodama ėjau į darbovietes, namus. Paprastai kreipdavausi į žmones, kurių asmenybės mane žavėjo, ir neapsirikau. Sunkiausia buvo, kad neturėjau Mažeikiuose tokio artimų ir aktyvių draugų rato, koks buvo Vilniuje, ta menka mano pažįstamų dalis pagaliau buvo nežinomi visuomenei – paprasti mokytojai, „maži“ žmonės. Iš mano kolegų Sąjūdyje sutiko dalyvauti Daiva Aperavičiūtė, R. Beišinas, dar pradžioje V. Malūkas. Povilas Šverebas, žinomas istorikas, jau buvo pasinėręs į Sąjūdžio veiklą Sedoje. Tačiau mūsų gretos plėtėsi, vienas kito paraginti į mano namus eidavo žmonės, kas kartą atsirasdavo naujų, pasiruošusių dirbti Sąjūdyje. Per kelias savaites mano sąrašas išaugo iki 60, darbovietėse steigėsi grupės. Tada mes rinkdavomės erdvesniame už manąjį – J. Bušmaitės bute. Dabar man reikėjo susirasti visuomenėje įtakingų asmenų, kurių pavardės atidarinėtų valdžios institucijų duris. Taip sąjūdyje atsirado P. Barvydas ir R. Sakalauskas. Pastarasis padėjo organizuoti I-ąjį mitingą, po jo iš Sąjūdžio veiklos pasitraukė. 2-osios vidurinės mokyklos direktorius P. Barvydas valdžios sluoksniams buvo gerai pažįstamas žmogus. Su juo žymiai drąsiau ir lengviau galėjau atstovauti Sąjūdžiui sprendžiant įvairius klausimus. Antrosios vidurinės mokyklos patalpos tuos pirmuosius 1988–1989 metus, P. Barvydui net išėjus iš sąjūdžio, buvo neoficiali sąjūdžio būstinė.

Paminklinė lenta prie „Gabijos" gimnazijos. Foto: Algirdas, 2008-10-05. Nuotrauka paimta iš http://www.mke.lt/Vaizdas:Mazeikiu_Sajudis._MKE.2008-10-05.jpg

Labai daug prie Sąjūdžio veiklos prisidėjo dabar Kaune gyvenantis V. Tervydis. Tuomet jis dirbo vyr. energetiku „Statybos treste“, pirmasis Mažeikiuose 1988 06 26 buvo įkūręs vietos Sąjūdžio grupę. Rugsėjo 25 d., sekmadienį, Naftos kultūros rūmų diskotekų salėje įvyko Mažeikių LPS iniciatyvinės grupės prisistatymas visuomenei, o 1988 m. spalio 1 d. miesto parke buvo surengtas 1 LPS Mažeikių sąjūdžio rėmimo grupės mitingas. Suvažiavimo išvakarėse mieste jau buvo 32 Sąjūdžio rėmimo grupės, taip pat Žemalėje (A.Urbonas, J.Tiknius), Tirkšliuose (V. Liauba, V. Labrencienė), o dar anksčiau negu Mažeikiuose Sąjūdis buvo įkurtas Sedoje (E.B. Kukulskiai, P. Šverebas, S. Petkienė). Man labai trūko organizacinės patirties, metodinės paramos, netgi susirinkimų vedimo praktikos. Vidurinėje mokykloje aš netgi nebuvau komjaunuolė, o institute įstojau į VLKJS, būdama antrame kurse, pavasarį, o tų pačių 1975 m. rudenį, trečiame kurse, buvau pašalinta. Organizacinę, metodinę paramą suteikė Palangos sąjūdininkai T. Baškys, E. Skritulskas, D. Ramanauskas. D. Ramanauskas dažnai atvykdavo į Mažeikių Sąjūdžio renginius, juos filmavo.

Vainikas kabinamas prie Mažeikių geležinkelio stoties 1988 m.

Mažeikių sąjūdiečiai ruošiasi eiti į kapines, kur bus šventinamas kryžius stalinizmo aukoms atminti. 1988 m.

Prie kryžiaus stalinizmo aukoms atminti. 1988 m.

Piketas prie rajono laikraščio „Pergalės vėliava“ 1988 12 06

Kandidatų į Aukščiausiąją tarybą K. Prunskienės, Z. Vaišvilos, N. Rasimavičiaus susitikimas su Mažeikių rajono gyventojais 1989 01 16. Svečius pristatė I. Ruginienė–Šimanauskienė

Nuotraukos iš asmeninio Irenos Ruginienės–Šimanauskienės archyvo

Irena Ruginienė–Šimanauskienė

Panaudota literatūra: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Mažeikiuose 1988–1998. – Mažeikiai: UAB „Žemaitijos leidyba“, 1998, p. 14–17.