A.Griganavičius: Jaudinantį įvykį prisiminus

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 4,9 / 5 (1 162 balsai)

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 4,9 / 5 (1 162 balsai)

Iš straipsnių ciklo: Albertas Griganavičius, LPS Šiaulių krašto aktyvistas prisimena...

Tauriu gaivumu padvelkė į mūsų širdis ir sielas pirmoji Kalbos šventė Šiauliuose. Tai nebuvo vien mūsų, šiauliečių, šventė. Jos atgarsiai plačiai nuvilnijo per Žemaičius ir Aukštaičius, per Sūduvą ir Dainavą. Jai nebuvo abejingo nė vieno, kuriam rūpi atgimimo klausimai. O nuomonių teko išgirsti visokių. Nenorėčiau visiškai sutikti su tais, kurie sakė, kad kalbai nuo pražuvimo išgelbėti prireikė netgi Kalbos šventės. Dabar sugalvojame visokių švenčių, ir tai labai puiku. Antai varėniškiai surengė grybų šventę, bet tai anaiptol nereiškia, kad jų grybai baigia išnykti, nors tokio pavojaus jau esama, o priešingai, šventė skirta pirmiausia pasidžiaugti, išaukštinti tai, ką mes turime, kuo galime džiaugtis, diegti ir puoselėti gražiausias, sielą taurinančias tradicijas, o drauge apžvelgti ir spręsti pačias opiausias su šventės objektu susijusias problemas. Tų problemų susikaupė labai daug ir įvairių, nes mūsų gražioji kalba, atėjusi iš amžių glūdumos, atlaikiusi daugybę negandų, netgi tamsiausią keturis dešimtmečius trukusią spaudos draudimo naktį, nūnai sunkiai susirgo. Caras uždraudė lietuvišką spaudą bausdamas už 1831 ir 1863 m. sukilimus. Tas draudimas buvo absurdiškas, bet aiškus, atviras, todėl dar labiau skatino mūsų šviesuomenę susitelkti ir dar labiau priešintis neteisybei, buvo stimulas kovoti už lietuvybės išsaugojimą, ir mūsų tauta tą kovą garbingai laimėjo. O per „šviesiausią" pastarąjį keturiasdešimtmetį, nepaisant atskirų nepalūžusių tautos švietėjų titaniškų pastangų, buvo nuolatos demagogiškai kalbama apie tautos, kultūros, kalbos suklestėjimą. Ir tuo pat metu visa tai iš pasalų buvo niekinama ir ujama. Į mūsų kalbą ėmė brautis svetimybės, technokratinės žodžių konstrukcijos ir kitokios piktžolės, o mes, aiškiai nesuvokdami tiesioginio pavojaus, nepajutome, kaip mus pagavo purvina srovė, ir tik dabar supratome, kaip giliai jau esame įklimpę. Mūsų laimė ir viltis, kad pajutome, praregėjome, jau žinome, iš kur kyla pavojus. Didžiausias nūdienos pasiekimas, kad išsilaisvinome iš baimės gniaužtų, kurie ištisus dešimtmečius trukdė laisvai mąstyti, kalbėti, smukdė tautos moralę, kad suskatome ieškoti kelių, kaip išbristi iš grėsmingos krizės, apėmusios visas gyvenimo sritis. Vienas iš pirmųjų to prabudimo vaisių buvo nuostabi mūsų Kalbos šventė. Visi jos renginiai buvo gražūs, labai reikalingi. Žmonės, išsiilgę sielą taurinančių gražių senųjų tradicijų, laukia tokių renginių, jų reikia kuo daugiau ir įvairesnių, prieinamų visiems žmonėms, todėl mūsų Kalbos šventė turi tapti tradicinė.

Tos šventės laukiau nekantriai, tačiau (o likimo ironija!), kai vyko pagrindiniai jos renginiai, man teko dirbti kasdieninį savo darbą - tai Šiauliuose, tai aplinkiniuose miesteliuose gelbėti nuo mirties tuos, kurie, paskendę degtinėje, tapo jos aukomis ir prarado žmogiškąjį orumą. Negalėjau pažiūrėti ir telefilmo apie šventę, nes tuo metu operavau iš 5 aukšto nukritusį jaunuolį, kuris nuo stogo leidosi į svetimą butą ir buvo likimo negailestingai nubaustas. Noriu ne pasiguosti nesibaigiančiais darbais, o tik pabrėžti, kaip sunkiai serga mūsų visuomenė. Kolji nepradės sveikti, bus labai sunku išgydyti ir mūsų gražiosios kalbos žaizdas. Netrukus lietuvių kalba atgaus savo valstybines funkcijas, tačiau nuo to mažai kas pasikeis, jei Šiauliuose pradėta Kalbos šventė toliau nesitęs visų mūsų širdyse, jei mes neišmoksime branginti, gerbti ir mylėti gimtojo žodžio ir knygos, kaip gerbiame ir mylime savo Tėvą ir Motiną.

Rugsėjo 30-oji - Kalbos šventė Šiauliuose

1988 09 30. Pirmoji Kalbos šventė Šiauliuose ir pokalbis Inžinierių namuose prie apvaliojo stalo tema "Dabartinė kalbos situacija ir perspektyvos". Kalbos šventės medžiaga išspausdinta knygoje "Kokia tautos kalba" (Vilnius, "Mokslas", 1990, 96 pusl.). Knygą sudarė Kazimieras Župerka. Joje ŠPI doc. Janinos Barauskaitės, RSL neurochirurgijos sk. vedėjo Alberto Griganavičiaus. Televizijos priemonių mokslinio tyrimo instituto "Banga" Šiaulių filialo direktoriaus pavaduotojo Algimanto Puklevičiaus, SPI doc. Juozo Pabrėžos, ŠPI doc. Stasio Tumėno, Šiaulių politechnikumo dėstytojos Cecilijos Lapkuvienės, ŠPI prof. Vytauto Sirtauto, Inžinierių namų vedėjo Vaclovo Vingro, Televizorių gamyklos vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojo Zigmanto Šukio, 18 vid. mokyklos mokytojos Zitos Subačienės, Prekybos valdybos viršininko Vytauto Jankausko, Dramos teatro vyr. režisieriaus Gyčio Padegimo, aktoriaus Prano Piauloko, Televizorių gamyklos skyriaus viršininko Rutenio Pikšrio, "Nuklono" gamyklos direktoriaus Vytauto Slaninos, mokytojo Jono Krivicko, ŠPI docento Kazimiero Župerkos ir kitų Lietuvos mokslininkų (Aleksandro Vanago, Krescencijaus Stoškaus, Zitos Alaunienės, Vytauto Vitkausko, Alberto Rosino, Zigmo Zinkevičiaus) , rašytojo Vytauto Rubavičiaus, leidėjo Zigmanto Pociaus straipsniai ir mintys. Paskui -steigiamasis Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus susirinkimas. Pirmininku išrinktas doc. Juozas Pabrėža.

1990 01 21 Vilniaus universiteto aktų salėje atkurta Lietuvių kalbos draugija, gyvavusi 1935-1941m. iš Šiaulių dalyvavo 24 delegatai, tarp jų J.Barauskaitė, M.Bilevičius, V.Birbilas, A.Griganavičius, M.Jankūnaitė, J.Krivickas, E.Leviškienė, V.Martišauskaitė, D.Valūnaitė, V.Vingras, A.Virbickienė, K.Župerka ir kiti. LKD tarybos pirmininku išrinktas VU profesorius Jonas Palionis, o valdybos pirmininku - VISI profesorius Albertas Rosinis

Paskutinis Kalbos šventės akordas buvo nuostabi Tarmių vakaronė, surengta Pedagoginio instituto bendrabučio valgykloje. Šiai vakaronei parengiau žiupsnelį minčių savo gimtąja ( man visų gražiausia) kavarskiečių tarme. Dabar ji šiek tiek papildyta rengiant spausdinimui „Lietuvos aide“ ir mano knygoje „Reikia tos Lietuvos“.

Kaip ir iš kur ašen atsradau

Albertus Griganaučis

(letuviškai Albertas Griganavičius)

atsradįs Ukmergės apskrities,

Kavarcka valsčia, Svirnų vienkemy,

a likyma ataneštus Siauliuosna

givynt unt vysa laika

Brūngūs kaimynai ir iš taliau atvaževį, laiskit man šindi padekavot už pakvetymų un takių gražių vakaronį ir tuj pačiu progu man prismint pačius gražiausius sava dienus ir vienų kytų žodį pakalbėt su Jum teip, kaip terp savy šnekėdavas mana brungiausi Mamyte ir Tėveliūkus. A pati gražiause mana diena buva sekmadenis, liepas aštunta. Užu Svirnų myška užtekėja skaisčiause saulala, unt dungaus čyrena veversiai, unt Kavarcka bažnyčių kelaleis ir takeleis pulkais trauke vaikai, mergas ir bobas, paskaišį ylgus undarokus, basom kojam, susryšį vinzlalin sava čeverykus, a gaspadorei, tai anys lėke vieškeliu, paskinkį kalamaškosna strainus aržilus.

Tik mūsų kiemi buva kažna kas untsisukįs. Gurbely nuog pat unkstyva ryta žviege neliuobti pinki paršai, vazaunėj kudakava nelasintas vyštas, unt atšlaima žvynge supunčiatus Laukiokus, aplink ūžalu zylioja telyčia, katrai sprundan unkunda bymbalus, a Tėveliūkus pritylįs ir susrūpinįs. Patvary dilgynesna untlindus lekava dydela varlė ir baugščiai daires unt dungu, a ti ratų pa rata sūke ir sūke būsilus, vis merkavodamus unt mūsų gryčias kaminų ir atadarytus lungus. Tas būsilus ir ataneše manį givynt unt šytu pasaulį, par pačių sumų, kai suskambėja Kavarcka bažnyčias varpai ir kumendoris užuplėše „Kursai gyveni unt aukštybių", a vargamistra atsivedėjįs atatare: „A kas gi tavį tinai užuneše?" Nusdyvijau iš takių parakavimų. Manį gi iš aukštybių jau būva nulaidįs būsilus, a babute Melanija pagavus ir jau užkėlus unt visai neaukšta baltai nušveista stala. Melanija rakava, kad ašen par sūmų gymįs, tai tikrai būsiu kunigus, ale musėt velnis užuneše manį unt kyta kelia.

Da pasakysiu, kad ir vieta, kur atsradau, pati gražiause ir garsiause. Unt vysa svieta išgarsėji Dabužių mergas, Anikščių vynus, Kurklių pievas, Debeikių arkliai, Ukmergės žeme, Malėtų ubagai ir Kavarcka vyža, a kū ti bekalbėt apie Svirnų kaima daininykus.

A pati gražiause tai mana numylėta Švintoji. Anos gaivų kvapų, atsduoduntį ajarais, meldais, žuvelom ir da kažna kuo be galą maloniu, užuosdavai tik pradėjįs laistis pakriūten pre ūpes. A to undenėlia sraunumus ir skaidrumus! Dugni mates kožna smiltela, akmeniokus, žolala ir žuvela. Oi kaip iškada, kad dabartes tinai par rūdų undenį nebesmata ni smiltelas, ni žuvelas, dūgnus uždumblėjįs, tunkiai žolėm prižėlįs, kad ūpe teip nusekus, ba nuo Kavarcka iš Švintosias unt Nevėžį parpumpuoja pūsį undenia, a tinai tų patį da labjau pagadina. A da gražesni ir geresni būva žmones, terp katrų užaugau. Kokias švelnias ir mielas būva suskirdį ir sugrūbį Mamytes runkelas, kai paglostydava mana baltų galvelį, kokias gražias būva jos dainas ir pasakėlas! Atamenu, kaip sunkiai visi dyrba, kaip unsrėžį kabindava mėšlų didelėm šakem iš gurba, kaip tumpydava pylnus maišus grudų ar pylnus kašikus bulbų, kaip parmirkį prakaitu majuodava par vysų dienų dalgem ar grebliais ar unstvėrį plūga runkenų ardava ketai sušokusių žemį. Ale kad ir išvargį, visi būva linksmi. Tik vakari nusmaudįs ūpej ar pre šulnia ir kad užplėš dainų, tai, rodas, ištrauks vysų dūšių ar širdelį iš mana krutinėlas, arba, kai sustos unt vieškelia pa tris, ketris ar pinkis iš kažnos ūlyčias vieni preš kitus, kaip pradės basleis mušt, ne, ne par galvus, kaip dabar dara, a par dydelų rypkų, nupjautų nuo stora berža ir apkaustytų blėkom, pakol nepargins kitų bernų unt sava ūlyčių.

Turėjau labai gerų draugų Janiokų, atskrausčiusį nuo Palėvenes. Anus būva juodus, kaip pečedungte ir labai navatnai sakydava „korve, žolmorge, kotinas, moma". Kaip ašen vienu rozu pasišydinau iš tos „momas", anus teip aplumde mana groblus, kad ir šindi da gera prismint. Musėt, anus labai milėja sava momų.

Jau pralėke šešias dešimtys metų, kai turėjau palykt sava gimtynį, kad ruskiai neišvežtų unt Sybirų. Apysukiau dydelį ratų aplink Lietuvų ir unt gala likymus ataneše mani un Šiaulius, ale mana širdis ir mįslas lakia ir lakia vis linai pre Švintosias unt sava gimtynį. Par tiek laika, retai kadu begirdėdamus sava aukštaitiškų šnektų, džiūstu kaip šakna, išrauta iš untramečia pūdima. Del to sava makykloj Kavarcki kasmet par Knygnešia dienų sušaukiu vaikus unt dailiaja skaityma kankursų ir, kai užgirstu sava krašta gražiųjų tarmį, rodas, kad kas unt jados duonas kriaukšlės storai medaus užutepa.

Šiauliškei šneka bemaž letuviškai, tik kažna kuol teip navatnai nuo kožna žodžia nukunda ne tik vuodegu, ale da ir vysų pasturgalį ir da berniokai blevyzgoja kas untrus žodis. Kur jau čia rasi, kad pa darba ar bint unt nuobaigų kas dainuotų, kad žmanių susiburymus apseitų be arielkas, a paskum ir be muštynių, tiktai nežinia, del ko anų jiem raike.

Mūšdavas ir mūsų kaima bernai, ale tik del mergų ar žemes.

Rodas, čia susrinka visi blaivi brungiausias mūsų kalbos mylėtojai, ale da nežinau, kaip pa takios kalbos raiks man patumsy pareit par Šiaulius unt namų.

Prabočykit, jeg ne teip kų pasakiau.

Šaltiniai

Griganavičius, Albertas. Jaudinantį įvykį prisiminus // Šiaulių naujienos. - 1988, lapkr. 7, p. 2