Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Praverk duris, ten tolimi pasauliai laukia...
Sinagoga ir Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios bokštai
Niekas neištrins šio peizažo iš mano širdies...
Čia irgi gyvenimas eina...
Svajoja kaimas vakarais...
„Visados man jinai gražiausia“ (Antanas Miškinis)
Štai tokie gražūs poeto žodžiai man asocijuojasi su žmogaus pagarba gimtinei. Nesvarbu, kur ji bebūtų, kaip dažnai ją bematytum, bet visuomet sugrįžęs namo matysi tokį grožį, kokio niekas kitas nemato. Tik pats vienas pajusi žolės šnaresį ir paaugusių medžių ošimą, girdėsi švelnius kregždžių sveikinimus ir žinosi, kad tai tavo namai. Nesvarbu, jei kam nors banaliai atrodys senos durys sutapatintos su naujomis, dar kvepiančiomis medžių sakais ir gal daug kas nesupras šokančių klevų jaudulio. Svarbiausia, kad tu vienas žinosi ką slepia senos, gyvenimo palytėtos durys ar amžių amžius skaičiuojantys ir tavo maldas išklausantys klevai.
Tik gimtinė taip gali palytėti mūsų sielas.
