Atgimimas Šilalės rajono literatų kūryboje
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
STASYS RADAVIČIUS
Šie kalneliai, miškai – tai mana Lietuva. Leisk priglausti man galvą prie tavo krūtinės, Pakedenk mano plaukus savąja ranka.
Pasiilgau namų, tavo grožio žavaus. Kvepia duona rugiai – mūsų turtas ir laimė, Žydi liepos, linai... – koks žydrumas dangaus.
Ir pirmoji brydė per rasotus javus. Koks skaistus čia dangus, kaip greit mainosi spalvos?! Nesurasiu kitur – šitas grožis brangus.
Išklajoti seniai, dar vaikystės dienom. Čia tiek daug man erdvės, taip gardžiai kvepia ievos – Švyti žemė gimta, švyti Vaivos spalvom.
Sruveni dar giliai atminties upeliu. Dar žydra ugnele dega tėviškės jausmas – Neužliek užmarštim, nesakyk – negaliu.
Tartum saulė šviesi atminty man likai. Rodos taip neseniai pievoj aitvarus leidom, O dabar jau kiti dūksta kaime vaikai.
Žodį MAMA, TAIKA mes išmokom rašyt Būdami dar maži. Ir šis didelis jausmas Man įaugo širdy, tik mokėk išskaityt.
Vėl kalbuos su tavim, vėl man gera bendraut. Išsivesk tu mane į šį žydintį lauką, Gal mama mus namo vėl sugrįžti pašauks.
Pasiilgau erdvės, skrydžiui skleidžias sparnai. Traukia toliai gimti, lyg pavasaris paukštę – Čia gimtinė mana, čia gimtieji namai.
BALTIJOS KELIAS
Dar menam mes vergijos pančius Stalino, Dar tvirtas gruodas pykčio ir kančios. Į laisvės kelią: Vilnius – Ryga – Talinas Išeina tautos išsakyt tiesos.
Tavy dar dega Žalgirio dvasia. Audringoj jūroj blaškos „Laisvės“ eldija, Krante gimtam jau švyturio šviesa.
Troškimas Laisvės švyti mūs veiduos. Gyva grandine nuo Vilniaus iki Talino Suvirpa širdys mūs karštuos delnuos.
Te skausmo įšalas ištirps žmonių širdy. Gyva banga užlies tą šaltą praeitį, Tauta gyva, tauta naujam kely.
Tėvynės ilgesį ir netektį namų. Menu aš karcerių plieninių durų žvangesį Ir aimanas kankinamų draugų.
Igarkos žemėj – tėtis ir mama. Ir plaikstos juodos skausmo vėjyj vėliavos, Širdy viltis – tikiu tavim, tauta. (1989 m.)
O saulė švietė Stalino šviesa. Suplukę statėm komunizmo rojų Ir manėm, kad tai laimė ir tiesa.
„Šlovė Didžiajam!“ – garbino minia. Su jo vardu į atakas mes ėjom Ir manėm, kad tai laimė ir tiesa.
Mes nežinojom kokia tai klasta. O maršai grojo aidint šūvių salvėm Ir manėm, kad tai laimė ir tiesa.
Ir mus kažkas vis tykojo slapčia. Tokia dalia, tokia lemtis rūsčioji Šalis gyveno priespauda, kančia.
Akylai sekė mus NKVD. Ir “liaudies priešus” vežė iš tėvynės, Jų laukė smurtas, Sibiro dalia.
Kiek daug ten liko amžinam speige! Igarkos žemėj, prie Laptevų jūros... Užmigo amžiams įšalo lede. (1988 m. gruodis)
ATBUDIMAS
Sukaupusi ryžtą ir jėgas. Pavasaris! Visi jau sujudo. Gyvenimui keliasi Lietuva.
Tiek metų tu buvai visų bendra. Karus, tremtis – atlaikėm, nepražuvom. Atgimstanti, laisva būk Lietuva:
Laisva tautos valia, darbais, daina. Laisva šiandien ir amžiams mums tu lieki, Laisva plazdėk trispalvė vėliava.
Gyvenimui, darbui, ne kančioms. Pavasaris! Širdim mes tai pajutom, Suspindai mums trispalvės vėl spalvom. (1989 m. kovas)
Naujai lyg varpo dūžiai skambūs aidi. Virš Gedimino kalno, prie pilies Girdžiu naujai vėl tariant brangų vardą.
Trispalvės virš galvos padangėj plazda. Jau SAULĖ mūsų, jau ŠVIESA kita, Jau DŽIAUGSMAS, LAIMĖ mūs veiduos vėl spindi.
Nuo Baltijos iki Laptevų jūros. O tiek negrįžo į gimtus namus, Palikę amžiams Sibiro ledynuos.
Išsaugojom gimtinei jausmą tyrą. Po daugel metų grįžtu iš nebūties Ir džiaugsmo ašaros ant mano žemės byra.
Išliek šį jaudulį gimtosios žemės ainiams! Priglausk tvirtai prie plakančios širdies Ir atsiliepk šauksmu: „Tėvynė, Laisvė!“ aidu. (1999 m. kovas)
KO PRAVIRKO MOTINOS?
Gūdžią sausio naktį? Ko palinko vėliavos, Ko man taip graudu?
Liejas brolių kraujas, Kad gimtinės žemėje – Gedulas, rauda.
Skausmo liepsnose. Praradimas, nerimas Mūsų veiduose.
Sausio tryliktoji, Kad širdy ir vėliavoje Mūs kova lemtoji. (1991 m. sausis)
ZENONAS ŠLEVINSKAS
Tą sausio tryliktą. Sekmadienį, sukruvintą šventadienį. Krūtinėmis prieš geležį, Daina prieš velnio debesį Ir Pontijų Pilotą, jo kruviną Golgotą... Už mūsų laisvą ateitį, Gyvenimą šviesesnį, Kur laisvas žodis kleti. Už Lietuvą Tėvynę. Už naująją gadynę. Jie krito ir apgynė Respubliką – gimtinę. Telaimina juos Dievas. Išganymas Jų sieloms. Žudikams – prakeikimas. Šioj Žemėj nėr jiems vietos. 1991
VYTAUTAS LIATUKAS
prie pušies vienišos, ten, kur vėjai laisvi ir pavasarį skelbia lakštingala pušų ir alyvų žydėjime. Aš augsiu samanėle žalia visada ten kur tu šalia.
prie pušies vienišos, ten, kur vėjai laisvi, linguosiu šakom rudenį – uogom raudonom, atskris zylutė greita ir tyliai mums suoks… Aš būsiu būsiu šermukšnis visada ten kur tu greta.
tyliai šaukiam vardu – dovanok ir atleisk, jei tavęs nerandu...
parymokim kartu, kai ateiname čia, atsiliepki - kur tu?
ir pavasarius tuos, koks likimas kartus tavo, mano kartos.
paskubom, paslapčia, nužudyta, suminta ir užkasta čia.
tyliai šaukiam vardu – dovanok ir atleisk, jei tavęs nerandu.
lyg knyga atversta, nebaigta parašyti, kad sukruvinta tavo jaunystė čia....Užkasta... 1990 04 27
eilėraščius parašo. Tik čia tokia skalsi duonelė. Tik čia kiekvienas žemės grumstas - kraujo lašas sakalų brolelių.
tokia skaisti saulelė, upelis skuba greitas. Močiutės renkas prie bažnyčios durų pravirų ir šypsos lyg mergaitės.
pabyra po audrų. Pavargęs Sibiro keliukuos ramybę čia ir poilsį randu. 1990 m.
Šaltiniai: Liatukas - Keleivis, Vytautas. Žingsniai laike: Rinktinė. Šilalė, 2007, 159 p. Pirmoji brydė: Šilalės rajono literatų klubo "Versmė" narių kūrybos almanachas. Marijampolė, 2001, 170 p. Šiam kraštui gyvenu: Šilalės rajono literatų klubo "Versmė" narių kūrybos almanachas. Marijampolė, 2005, 132 p. Šimtmečių pavėsy: Šilalės rajono literatų klubo "Versmė" narių kūrybos almanachas. Šilalė, 2009,132 p. |
