Dzūkų kraštotyrininkas ir etnografas Vladas Ulčinskas

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 4,9 / 5 (1 103 balsai)

(1909 12 15 - 1999 10 15)

Vladas Ulčinskas gimė 1909 m. gruodžio 15 d. Pariečėje (Baltarusijoje) geležinkelininko Bernardo Ulčinsko ir Antaninos Kisieliūtės - Ulčinskienės šeimoje. Bėgdami nuo sumaišties, 1918 m. Ulčinskai su trimis savo vaikais laikinai grįžo į tėviškę - Raitininkų kaimą (Alytaus krašte). Vėliau sieną uždarė, ir šeima negalėjo grįžti į Pariečę, kur liko jų užgyventas turtas, žemė ir trobesiai.

Bernardas Ulčinskas buvo išprusęs, šviesus, sumanus ir veiklus dzūkas. Išsikariavo Raitininkų kaimui pradžios mokyklą. Bet savo vaikų nenorėjo leisti į mokslus. Buvo įsitikinęs, kad jiems "ant žemės bus geriau". Tad ir jo sūnui Vladui tepavyko baigti 3 pradžios mokyklos skyrius.

Vladui Ulčinskiui į mokslus prasiveržti nepavyko, nes, kaip pats sakė, "ne mažažemio sūnui gimnazijos suolas tada buvo". Tačiau labai norėjo šviestis ir šviesti kitus. Šalia sunkaus fizinio darbo poilsio dienomis jis daug skaitė - iš mokytojų, draugų skolintas knygas krimste krimto. Vladas buvo dėkingas Makniūnų dvaro savininkei Muiželienei už leidimą naudotis didžiule jos biblioteka. Daug perskaityta lenkų, rusų literatūrinės klasikos originalo kalba.

V. Ulčinskas nuo jaunystės jautė didžiulį norą šviestis, šviesti kitus, tobulėti. Todėl po sunkaus fizinio darbo, poilsio dienomis, skaitė, skaitė... Ne savos knygos buvo! Mokytojų, draugų... Dar prieškariu pradėjo rinkti tautosaką, skelbti istorinę ir etnografinę medžiagą.

V. Ulčinskas ypač reiškėsi periodinėje spaudoje, kuriai pradėjo rašyti nuo 1930 m. Savo pavarde, V. Vladūno, Vlado Ančės ir kitais slapyvardžiais paskelbė šimtus straipsnių, vaizdelių, apsakymų, humoreskų „Kario", „Jaunimo", „Lietuvos ūkininko" ir kituose leidiniuose. Vladas augo dvasingoje šeimoje. Berniuko pasaulėjautai įtakos turėjo savosios valstybės kūrimo entuziazmas. Jam buvo devyneri, kai Lietuvos kariuomenė žengė pirmuosius žingsnius. Labai norėjo būti joje, verkė, kad dėl amžiaus netiko. Sodžiaus vaikas godžiai skaitė. Jam pasisekė, kad Makniūnų dvaro savininkė Muiželienė leido naudotis didele jos biblioteka. Taip perskaitė daug lenkų, rusų literatūros klasikų originalo kalba. Vis smalsavo, ką Šimukas (senelis Simonas) su "dziedais" šneka.

Literatūra jaunuoliui įžiebė romantizmo idealus. Bet jam likimas atseikėjo visą gyvenimą pelnytis žemdirbio duoną. Iki karo buvo pradėjęs plušėti Merkinės bibliotekoje. Karo metais mėgino įsidarbinti miškininku. Bet taip ir liko ūkininkauti tėvų žemėje (kol ją kolektyvizavo). Ūkininkavo tvarkingai, pažangiai, bet tai nebuvo jo pašaukimas.

Traukė kultūros veikla, visuomeninis ir politinis gyvenimas. Buvo šaulys. Noriai rengė viešus vakarus Raitininkų apylinkėje, švietėjiškas paskaitas jaunimui. Kaip pats nurodo savo laiške Tėviškės pažinimo draugijai: "Visą laiką troškau ką nors sužinoti. Domino viskas, kas yra žmogaus aplinkoje".

Manoma, kad jau 1926 m. V. Ulčinskas pradėjo rašinėti į spaudą: pradžioje - žinutes, paskui - straipsnius apie laisvalaikio vizijas. Kūrė apsakymus ir humoreskas. Pasirašinėjo savo pavarde, V. Vladūno, Vlado Aučės ir kitais slapyvardžiais. Paskelbė daugybę straipsnių "Kario", "Jaunimo", "Lietuvos ūkininko" ir kituose leidiniuose. Bendradarbiavo su žinomais redaktoriais V. Oškiniu, J. Kardeliu. Pokaryje daug savo kūrinių, autentiškų praeities ir kultūros bei gamtos faktų paskelbė Alytaus rajono, "Gimtinės" ir kituose leidiniuose. Antai "Gimtinės" laikraščio priede "Kūlgrinda" (1990, Nr.1) V. Ulčinskas savo rašinyje "Vienkiemių pavadinimai" pastebi, kad iki kolūkių ir po jų įsteigimo apie Makniūnus tarp atskirų kaimų buvo daug vienkiemių, kurie turėjo savo pavadinimus. Dabar jie panaikinti. Net ir vidutinio amžiaus žmonės nebežino. Minėto laikraščio priede "Tėviškėlė" (1990, Nr.2) straipsnyje "Toks darbas man įdomus" prisimena, kad "mažas būdamas, mėgau klausytis senų žmonių pasakojimų. O tie seni žmonės buvo gimę devynioliktojo amžiaus viduryje. Taigi prieš pusantro šimto metų... "Įdomūs ir kiti jo rašiniai "Gimtinėje": "Iš Makniūnų praeities" (1991, Nr.1 (21), "Makniūnų kapinynas" (1992, Nr.11 (43), "Dėl poeto P.Genio palikimo" (1992, Nr.3 (35), "Lydekininkų kaimas" (1993, Nr.6 (50) ir t.t.

Nuo 1935 m. V. Ulčinskas intensyviai užrašinėjo tautosaką. Iki 1940 metų Tautosakos archyvui jis įteikė 4 tokius savo rinkinius. Uoliai šnekino senolius, užrašinėjo jų prisiminimus. Jo sukauptų žinių paskelbta P. Rusecko sudarytame "Baudžiavos" I tome. Siuntė savo sukauptas žinias ir kitiems jo rengiamiems spaudai tomams. Bet sudarytoją 1940 m. okupantai areštavo ir išvežė į lagerius. Taip pradingo ir V. Ulčinsko sudarytojui siuntinėta medžiaga.

Makniūnų šviesuolio visuomeninę bei kultūrinę veiklą taip pat nutraukė okupantai. 1940 m. rudenį jį areštavo. Kauno sunkiųjų darbų kalėjime išlaikė iki 1941 m. vasaros - iki karo pradžios. Į Lietuvą po karo vėl sugrįžus sovietams, V. Ulčinską 1945 m. pavasarį suėmė ir išgabeno į Archangelsko lagerius. Sugrįžo po gerų poros metų. Tik neilgam: 1949 m. uždarė į Lukiškes, nuteisė 25 m. kalėti ir 5 m. tremties. Šį kartą nugabeno į Mordovijos lagerius. O kaltino vis už tą patį - buvęs šaulys, bendradarbiavęs Lietuvos spaudoje, inteligentiškas, gudrus, netinkamas verbuoti... Iš trečiosios katorgos sugrįžo 1956 m. Iki pensijos dirbo kolūkyje.

"Dešimt metų buvau vergas Rusijos platybėse",- prisipažįsta. Patirtus baisumus jis aprašo atsiminimuose "Kauno kalėjime". Jie buvo išspausdinti 1989 m. "Proskynoje" ir 1991 m. rinkinyje "Ešelonų broliai". Patyrę daugybę sunkių likimo išbandymų, Vladas su žmona Ona Gudukaite - Ulčinskiene gyveno santarvėje. Gražiai išaugino dvi dukteris, susilaukė 9 provaikaičių Jis buvo tikras sodžiaus šviesuolis: išprusęs, kuklus, nuoširdus. Nerūkė, nemėgo alkoholio, buvo linksmo būdo, turėjo gražų balsą. Į vaišes ėjo, bet jomis nesižavėjo.

Jį be paliovos traukė gamta. Šalia esantis miškas buvo jam tikra sielos atgaiva. Per 30 metų V. Ulčinskas su pasišventimu stebėjo aplinkinę gamtą, jos reiškinius, o savo sukauptas žinias siuntinėjo mokslinėms gamtos stotims. Apie gamtą nemažai rašė, sielojosi, kai pastebėdavo ją niokojant.

Savo kūrybos polėkį, tėviškės praeities ir kultūros paveldo, gamtos alsavimą ir gimtinės senolių atsiminimus V. Ulčinskas kruopščiai lyg nepaprastą brangenybę sudėjo į savo dvi monografijas. Pirmoji – "Raitininkų kaimas" (1850-1950) išleista atskira knyga. Antroji - "Makniūnai" (apie dvarą ir kaimą) yra 2 - jų dalių, mašinraštis.

Kraštiečiai labai vertina Vlado monografiją apie gimtąjį Raitininkų, arba, kaip autorius vadina dzūkiškai, Raicinykų kaimą. Tai arti 160 puslapių knyga, plačiai atskleidžianti šio krašto žmonių gyvenimą 1850-1950 metais. "Eis praeivis tais pačiais keliais, ir vargu ar pagalvos, jog kadaise čia buvo Raicinykai, sodžius, kur gyvai klegėjo dzūkai, džiaugėsi ir verkė, eidami nelengvu gyvenimo keliu, kur jaunimas traukė nuostabias dainas, o vakarais seneliai vaikaičiams porino pasakas... - rašo autorius ir priduria: - Visiems dažniau reikia užkopti ant savo kalno ir neskubant pasižvalgyti..." Vertingą jo asmeninį archyvą - laiškus, nuotraukas, rankraščius - saugo šeima. Jo paties pageidavimu dalis pažintinių darbų skiriama Alytaus rajono savivaldybės viešosios biliotekos Makniūnų kaimo filialui. Vyr. bibliotekininkė Biruta Sadauskienė labai dėkinga šviesaus dzūko dukrai A. Venskevičienei už padovanotą 1938-1941 metais leistų laikraščių “Lietūvos ūkininkas”, “Karys”, “Trimitas”, “Lietuvos žinios” gausią kolekciją. Laikraščius rinko, rišo, saugojo ir, kaip Makniūnų bibliotekininkė sako, „nesipuolė mest į pečių". Šiuose leidiniuose kiekvienas atėjęs gali rasti ir paties V. Ulčinsko rašytų straipsnių.

Krašto šviesuolis žvelgė plačiai, matė toli. V. Ulčinsko knygos - tarsi vainikas prasmingam jo gyvenimui. 1999 m. gruodžio 15 dieną Makniūnų krašto metraštininkui Vladui Ulčinskui būtų sukakę 90 metų, tačiau spalio 15-tą jis atgulė gimtosios žemės smėlio kalnelin.

Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka yra sukūrusi ir pastoviai pildo lokalią duomenų bazę "Alytaus krašto etnokultūra", kurioje sukaupta visatekstė informacija apie Vladą Ulčinską.

Naudota literatūra

1. Kilmanaitė, Neringa. „Eis praeivis tais pačiais keliais...“: [apie Makniūnų krašto metraštininką Vladą Ulčinską] / Neringa Kilmanaitė.- Iliustr. // Alytaus naujienos.- 2001, spal. 18, p. 4.

2. Pro memoria: [Makniūnų kaimo metraštininkas Vladas Ulčinskas : Nekrologas] / Makniūnų vidurinės mokyklos bendruomenė.- Portr. // Alytaus naujienos.- 1999, spal. 27, p. 4.

3. Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Duomenų bazė “Alytaus krašto etnokultūra”