Eduardo Šmito gyvenimas tremtyje ir sugrįžus

Iš „Graži tu mano“.

Pirmas kairėje Eduardas Šmitas. 2006 m. birželio 14 d. tremtinių susitikimas Vilkyčių bibliotekoje

Eduardas Šmitas.

Daugiau nei pusę šimtmečio Eduardas Šmitas gyveno Vilkyčių kaime, Šilutės r. . Dar ir šiandien gyventojai prisimena ir mini geru žodžiu. O kam teko artimiau su E.Šmitu bendrauti, savo atsiminimuose vadina jį kaimo kultūrinės šviesos skleidėju, švyturiu. Eduado Šmito iniciatyva išleista knyga „20 mėnesių pragare“. Knygoje aprašytos ištrėmimo priežastys ir gyvenimo tarpsnis tremtyje. Tik begalinis noras sugrįžti į tėvynę ir savaime besiliejančios eilės palaikė gyvybės pulsą.

Kolymos kelias

Sužvangėjo skląsčiai durų geležinių,

Ir netekom laisvės nei vertės žmogaus.

Lyg vilties lašelis pro grotas plienines

Švietė lopinėlis mėlyno dangaus.

Karceriuose šalom, kamerose dusom.

Kentėme beteisiai, kaip visa tauta.

Tardymuos kankino, laužė kaulus mūsų,

O, brangi jaunyste, ar buvai kalta?

Sibiro platybėm traukiniais gabeno,

Per audringas jūras ėjo mūs keliai.

Rūsčiai mus sutiko šaltas Magadanas,

Užpoliarės šaltis skverbėsi giliai.

Stingdė kraują speigas Kolymos ledinis,

O širdis krūtinėj plakė vos gyva.

Tik sapnuos vaidenos mylima tėvynė,

Tėviškė brangioji, miela Lietuva.

Nuolat persekiojo saugumiečiai

E.Šmitas gimė 1926 metų liepos 18 dieną Švėkšnoje, darbininkų šeimoje. Kilus karui jo tėvas buvo sušaudytas, motina ir trys vaikai liko be maitintojo. 1944 m. spalio 10 d. Švėkšną užėmus Raudonajai armijai, E.Šmitas pagailėjo motinos ir paklausė jos patarimo - liko Lietuvoje ir tęsė mokslus Švėkšnos gimnazijoje. Vokiečių sušaudyto tėvo sūnus buvo raginamas stoti į komjaunimą, bet jis ir vėl paklausė motinos patarimo to nedaryti, ji jam priminė, kad priklausymas politinėms organizacijoms jau pražudė jo tėvą ir brolį. Tikėdamasis, kad ištrūks iš saugumo pinklių, E.Šmitas 1945 m. rudenį išvažiavo mokytis į Šilutės gimnaziją. Dauguma mokinių ir mokytojų galvojo, kad jis paliko Švėkšnos gimnaziją dėl merginos, kuri išvyko gyventi į šį miestą. Saugumiečiai ir čia jį surado ir vėl pradėjo verbuoti. Po metų Eduardą valstybės saugumas paėmė iš pamokos, areštavo ir nuteisė 3 metams kalėjimo. “Kelionė į Sibirą buvo ilga ir alinanti. Kaliniai net 40 parų buvo gabenami į Nachotką, vėliau - į Kolymą, iš kurios 8 paras plaukė iki Magadano, o nuo jo - dar 600 km iki galutinės stotelės - Susumano paskirstymo punkto”, - pasakojo A.Mitkus. E.Šmitas tremtyje dirbo ir gyveno baisiomis sąlygomis: nušalęs rankų pirštus, atsidūrė ligoninėje, kur gyvenimas šiek tiek palengvėjo - žydų tautybės kalinio gydytojo dėka gavo lengvesnį darbą. Lietuvoje likusi motina darė viską, kas įmanoma, kad sūnus būtų išlaisvintas, todėl Maskvoje peržiūrėjus E. Šmito bylą pakeistas karinio tribunolo nuosprendis į sąlyginę bausmę, o tai reiškė laisvę.

Pradėjo mokytojauti

1947 m. spalio 30 d. tremtinys E.Šmitas išplaukė iš Magadano, o gruodžio 11 d. pasiekė Vilnių. 21 metų jaunuolį kelionė labai išsekino: 190 cm ūgio vaikinas svėrė tik 48 kg. Išsigydęs 1948 m. vasarį pradėjo dirbti miškų pramonės ūkyje, Švėkšnoje. Bet ir vėl saugumas nerimo: E.Šmitą kvietė į susitikimus, ragino bendradarbiauti, priekaištavo ir grasino. Buvo net įtariamas bendradarbiavimu su partizanais, todėl norėdamas apsaugoti savo gyvybę jis išėjo iš darbo. 1950 m. pavasarį eksternu išlaikė brandos egzaminus, o rudenį pradėjo mokytojauti Agluonėnuose. Po dvejų metų jis pradėjo mokytojo darbą Vilkyčių mokykloje, kur dirbo visą likusį gyvenimą. Tik 1966 m. sovietų valdžia pripažino, kad jokių nusikaltimų E.Šmitas nebuvo padaręs ir jį reabilitavo. Didelę reikšmę E.Šmito gyvenime turėjo dainavimas: dalyvaudavo įvairiuose choruose, atlikdavo solo partijas, sėkmingai vadovavo mokyklų vaikų chorams. Porą metų dainavo Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių chore, o vėliau - ir Šilutės politinių kalinių ir tremtinių chore “Pamario aidas”, kuriam kūrė dainų tekstus ir muziką.

Buvo itin muzikalus

Apie E.Šmito svarbiausius gyvenimo ir veiklos faktus pasakojo daugybė žmonių. Choro “Pamario aidas” vadovas Vytautas Jovaiša teigė, kad E.Šmito balsas buvo labai stiprus, jis pasižymėjo ypatingu muzikalumu ir gera atmintimi: tik du kartus perskaitęs natas viską puikiai prisimindavo. “Talentingas dainininkas, poetas ir žmogus iš didžiosios raidės”, - toks visuomenininko paveikslas išliks V.Jovaišos atmintyje.

„Šilutės naujienos“ laikraštis 2009-04-02 Nr. 25(601) Lijana Jagintavičienė „Visuomenininkas E.Šmitas gyvas jį pažinojusiųjų atmintyje“

2010 metais dukros Ritos Beniušienės ir artimųjų bei pažinojusiųjų dėka išleista antroji knyga „Eduardas Šmitas: nepalūžęs tremtyje“. Knygoje publikuojami politinio kalinio, mokytojo, chorų vadovo, dainų ir tekstų kūrėjo E. Šmito prisiminimai apie lageryje praleistus metus ir gyvenimą Lietuvoje, grįžus iš tremties. Pateikiami kalėjime išmoktų dainų žodžiai, už kurių dainavimą tuo metu grėsė dešimt ir daugiau metų kalėjimo lageryje. Knygoje sudėti E. Šmito sukurtų dainų žodžiai ir muzika, kurių daugumą dainuojaŠilutės politinių kalinių ir tremtinių choras „Pamario aidas“. Prisiminimais dalijasi šeimos nariai ir giminės, draugai, buvę bendradarbiai ir mokiniai.

Buvusi ilgametė Vilkyčių mokyklos direktorė P. Jovaišienė teigė, kad ne kartą skaitė jo asmens bylą, kurioje įsegtos buvusių mokyklos vadovų parašytos charakteristikos. Jose rašoma, kad E.Šmitas buvo kultūringas, draugiškas, pritampantis prie kolektyvo, visuomeniškas, pareigingas, apdovanotas daugybe padėkos raštų. Direktorė apie šį mokytoją iš buvusių mokinių nė karto negirdėjo pašiepiamo atsiliepimo, anot jos, apie jį jie visada kalbėjo pagarbiai. Kraštietė ir gerai pažinojusį E.Šmitą Aldona Sakalienė tvirtino, kad jis gyveno prasmingą gyvenimą, o kūrybingumas, pastovumas, meilė žmonėms buvo jo tikroji gyvenimo esmė.

Niekada nešaukdavo

Buvusi mokinė Ona Misiūnaitė savo auklėtoją, o vėliau ir bendradarbį prisimena kaip nuoširdų ir kantrų žmogų. “Jo balsas buvo ramus, bet, kai jis nuskambėdavo kritiškai, visi mokinukai suklusdavome. Net ištartas “tinginiukai” mus priversdavo dirbti. Niekada negirdėjome jo šaukimo, viską išspręsdavo ramiai. Tai pedagogas, kuris turėjo natūraliai įgytą autoritetą”, - tokį mokytoją prisimena O.Misiūnaitė. Klaipėdos universitete dėstytojaujantis profesorius Algimantas M. Olšauskas džiaugiasi, kad jam svarstant, ar mokytis traktorininko profesijos, jo mokytojas E.Šmitas ištarė lemtingus žodžius, kad traktorininku būti visada spėsi, svarbiausia - mokytis ir siekti išsilavinimo. Už tai, kuo tapo dabar, jis dėkingas E.Šmitui.

Buvęs E.Šmito klasės draugas palangiškis Petras Ignotas priminė, kad Eduardas labai mylėjo Švėkšną, jos gamtą, skyrė jai savo eiles. Visuomenininko anūkui Martynui Šmitui dar lig šiol sunku suprasti, kad senelio jau nebėra. Jam gera klausytis žmonių, kurie apie jo senelį kalba kaip apie autoritetą, pavyzdį. E.Šmito dukros Ritos Beniušienės atmintyje tėvas liko kaip supratingas vyras šeimoje, nuostabus tėvas vaikams, švelnus ir mylintis visus anūkus, suspėjantis ne tik savo tiesioginį darbą atlikti, bet randantis laiko kūrybai, dainai, visuomeninei veiklai. “Didžiausia laimė, kad turėjau nuostabų tėvelį. Iš jo išmokau nepalūžti. Jis buvo, yra ir bus visa mano stiprybė”, - taip apie savo tėvą kalbėjo R.Beniušienė.

Šaltiniai: 1.„Šilutės naujienos“ laikraštis 2009-04-02 Nr. 25(601) Lijana Jagintavičienė „Visuomenininkas E.Šmitas gyvas jį pažinojusiųjų atmintyje“ 2. Eduardas Šmitas „20 mėnesių tremtyje“ 3. „Eduardas Šmitas: nepalūžęs tremtyje“.