Eilėraščiai. Paskutinis žodis

Susijusios žemėlapio žymos:

(rezistencijos 50- mečiui)

Įvertink straipsnį

Zuzana Stunžėnienė

Tų svetimųjų buvo daug – su automatais

Ir su vilkšuniais piktais.

O kaktose žėrėjo raudonos penkiakampės žvaigždės.

Bijojo jie visi, kad nežaliuočiau žilvyčiu prie kelio,

Kad neišaugčiau rugio želmeniu ant tėvo lauko,

Ant ražienų kalno...

Jie mus sugaudė žaliuos miškų namuos,

Uždėjo antrankius. Nuo smūgių krauju pasruvo

Mano veidas,

Bet aš tylėjau, nes partizano priesaika

Man surakino lūpas.

Rymojo smūtkeliu pavirtę vienutėje už grotų

Mano dienos klūpančios...

Sutalžytos, krauju aptekę. Tylios. Graudžios.

Ak, neprisimenu visai,

Kada paliko jie mane ramybėj žvyrduobės dugne.

Be kapo ir be kryžiaus...

Gal šitą gūdžią naktį,

Kai vėjų keturių kaukimas nutilęs buvo,

Kai į bežvaigždį dangų kilo motulės aimana...

Tada žiūrėjau žydro stiklo akimis

Iš tos duobės pro peršų aštrų žvyrą,

Klausiausi motinos raudos, nes jos malda

Erškėčiais skausmo ant žvyrduobės briaunos

Pražydus buvo...