Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Gintautas Stankaitis
Mažame, tarp kalvų ir ežerų paklydusiame Aukštaitijoje, Antatilčių kaimeliui motina istorija rašė 1945 metų liepą. Raudonasis okupantas, išvijęs rudąjį, pradėjo jaunus Lietuvos vyrus į savo armiją gaudyti. Norai buvo tokie: užkariauti visą pasaulį ir sukurti klestintį komunizmo rojų. Kelias į šį pragarą, vadinamą rojumi, gerais norais, bet blogais darbais ir suktu melu grįstas. Lietuviai netroško nei rudos, nei raudonos okupacinių kariuomenių ar armijų. Lietuviai rinkosi žaliąją girelę arba namuose pavieniui slapstėsi.
Mykolas, Ukmergės amatų mokyklos moksleivis, augalotas septyniolikmetis gražuolis svajojo tapti amatininku. Jo rankose metalas virsdavo stebuklingo grožio naudingais daiktais. Didžiuodavosi tėveliai ir artimieji, kad užauginsią ir turėsią auksarankį meisterį. Šis doras, blaivus, tėviškę ir Lietuvą mylintis vaikinas slapstėsi nuo ėmimų į svetimųjų armiją namuose.
Laimės visada vaikšto poromis. Nelaimės irgi. Mykolo tėvelis vakare susilaužė koją ir atsigulė liginamas patale. Naktį skrebai užpuolė: apsupo namus, įsiveržė į butą, išvertė iškratė visus pašalius, išbadė, išlandžiojo.
- Kur tavo banditas sūnelis? Pats, matyt, miške kartu su savo išpera koją susilaužei?! Pastatysime prie sienos visą banditų šeimą ir liaudies priešų keletu sumažės! - gąsdino ir grasino įsilaužėliai.
Šeima, gąsdinama, terorizuojama, grasinama, tylėjo. Tylėjo ir mažoji Anelė, bet viską, kas dėjosi aplink, giliai įsirašydama į širdį ir atmintį.
- Vyrai, kapokit grindis, griaukit krosnis – bunkerio ieškosim! – įsakė skrebų vadas.
Pradėjo grindis skaldyti, kapoti, krosnį griauti. Pamatę užkrosnyje Mykolą, atkišo automatą ir įsakė:
- Išlįsk išpera! Mesk ginklą!
- Tuojau išlendu. Ginklo neturiu, - atsakė įsibrovėliams.
Išlindusiam čia pat surišo rankas. Sumušė. Sukruvino. Tyčiojosi. Po to tėvams įsakė:
- Pridėkite kuo daugiau maisto, duokite geriausius jo rūbus, nes suimtąjį banditėlį į kalėjimą varysime.
Įsibrovėliai nepateikė nei kratos orderio, nei kaltinimo nepasakė, nei prokuroro sankcijos neparodė – jie vykdė žodinius, slaptuose pasitarimuose išsakytus sovietinių saugumiečių, svetimos šalies atėjūnų ir Lietuvos pavergėjų, nurodymus. O tie nurodymai ir tikslai buvo aiškūs ir paprasti – visais būdais naikinti lietuvių tautą. Prie šio genocido prisidėjo ir lietuviškai kalbantieji stribai. Aiškiai prisidėjo.
Paryčiais, jau prašvitus, stumdydami, aprėkdami ir grasindami, Mykolą išsivarė Antatilčių miško link. Namiškiams prisakė visą dieną neišeiti iš trobos.
Motina žegnojo ir laimino sūnų, kol jį matė kareivių ir stribų voroje sargybinių varomą ir stumdomą. Matė jį atsisukusį, paskutinį kartą pažvelgusį į gimtuosius namus. Nepamojavo. Neatsisveikino. Rankos surištos buvo.
O tu motina, motinėle, kam ir į ką palaiminai savo sūnų? Savo amatininkėlį, savo auksarankėlį, svajojusį savo motinai ir sesutei karališkuosius papuošalus nukalti, svajojusį tik ramų ir taikų darbą visą amžių Lietuvoje ir Lietuvai dirbti? O kad būtumei žinojusi, - būtum ėjusi, lydėjusi, po kareiviškais batais maldaudama klupusi. Tu neėjai, nes galvojai, kad ir rusų kareiviai, ir lietuvių stribai tokie pat žmonės, kad jie irgi motinų gimdyti, kad jie aukštesniųjų įsakymus įstatymiškai vykdo. O ir sūnus niekuo nenusikaltęs. Ak, tu gerasis, dorasis lietuviškasis naivume!
Kareiviams, stribams ir Mykolui pradingus už kalvų, motina parklupo ties šventaisiais paveikslais ir niekas jos iki sutemų nepajėgė prakalbinti, nuvesti, atitraukti.
Aneliukė matė, kaip motina kartais krūpčiodavo lyg mušama, lyg daužoma, lyg kankinama ar žalojama. Aneliukė, tik motina pati tapusi, suprato, kaip motinoms persiduoda jų sūnų kančios...
Antatilčių miške kareiviai ir stribai pirmiausia suvalgė Mykolui įdėtąjį maistą, nuvilkę jo naująjį kostiumą, atėmė. Po to vedžiojo po mišką, liepdami parodyti partizanų slėptuves. Priveda prie kokio kelmo ar medžio ir klausia:
- Ar po šituo?
- Nežinau, - atsako Mykolas.
Pasipila smūgiai, keiksmai, įžeidinėjimai. Taip ištisą dienelę iki gero popiečio vedžiojo, rodinėjo, klausinėjo, daužė. Pavargę, susėdo netoli pamiškės krašto, miško aikštelėje. Prasidėjo didysis tardymas.
- Ko slapsteisi, jei nežinai, kur banditai?
- Į kariuomenę eiti nenorėjau, nes ne sava, o svetima armija, o svetimų kraštų užkariauti nenoriu...
- Ar tu žinai, fašisto ir bandito išpera, kad raudonoji armija ne svetimus kraštus užkariauja, o iš kapitalistų priespaudos pavergtus kraštus vaduoja. Ji nugalės, o tu pūsi kirmėlių ėdamas! – vis labiau širsta tardantieji.
- Išvadavusieji iš svetimų kraštų išeina, o grobikai lieka, kol juos išveja ginklu arba taikiai išprašo, - ginčijasi Mykolas.
- O ar žinai, ką reiškia šis dvigubas fanatikų kryžius arba šis ženklas?!.
- Žinau: čia Vyčio kryžius – Lietuvos kario simbolis, o čia Gedimino stulpai – Lietuvos valstybingumo simbolis, - atsako taip, kaip nepriklausomos Lietuvos mokyklose mokė.
- Ar tau jie brangūs?! – tyčiojasi stribai. - Ar nori juos turėti?!
- Žinoma, - atsako tardomasis, blogo negalvodamas.
- Vyrai, iškirskit banditui nugaroje Gedimino stulpus, krūtinėje – Vyčio kryžių, - jei jų taip nori, tegu nešioja. Nepagailėkit geros dovanos!
Kvatojasi tardantieji. Nuplėšia rūbus ir padaro tai, kas jų karininko liepta.
Mykolas tyli, dantis sukandęs. O motina namie, ties Marijos paveikslu suklupusi, pajunta, kad jai nugarą ir krūtinę raižo lyg peiliais.
- Nepasakysi, kur slėptuvės, kur ginklai, kas ryšininkai, ko slapsteisi? – vėl klausia.
Mykolui gaila, kad neturėjo ginklo, kad neišėjo su partizanais į mišką, - neleistų dabar iš savęs tyčiotis, rankų surišti neleistų. Surištom rankom, apnuogintas – jis negali gintis nuo šių žmogiaveidžių žvėrių ir uodų, negali nubaidyti musių ir vabzdžių, aptūpusių tuos kruvinus rėžius ant nugaros ir krūtinės. Jis tik kartoja atsakymus:
- Nežinau... nemačiau... nepažįstu...
Kuo ilgiau budeliai kankina savo auką, kuo daugiau auka kenčia ir kuo jinai kantresnė, tuo labiau budeliai žiaurėja, žvėriškėja, nužmogėja ir baisesnių kančių aukai prigalvoja. Yra budeliai džentelmenai, kurie iš karto galvą kerta aukai, nežiūrėdami kalta ar ne. Yra budeliai iškrypėliai, puspročiai nuo įsikaltųjų idėjų, - jie auką žudo iš lėto, su pasigardžiavimu, su potraukiu, jausdami doram ir normaliam žmogui nesuprantamą saldumą.
Tokie budeliai-iškrypėliai buvo Mykolo kankintojai: svetimi kareiviai ir išgamos stribai.
- Tai nesakysi, kur yra banditai?! – jau rėkia įnirtę.
Mykolui dingsta baimė, skausmas ir jis tvirtai, ramiai sako:
- Lietuvoje banditų nebuvo ir nėra. Į Lietuvą banditai atėjo iš svetur ir išsiugdė sau talkininkus vietinius banditus, kurie yra...
Tyla. Laukimas.
- Kur jie yra, kur? – klausia apstoję kareiviai ir stribai.
-...štai čia aplink mane, - ramiai užbaigia tardomasis, tik negaliu į juos rodyti, nes rankos surištos...
Vėl ilga minutės tyla. Po to elgesys buvo baisus. Mykolui atrišamos rankos ir išsukinėjami vienas po kito pirštai, rankos išsukamos per riešus, alkūnes, pečius. Kankintojai tyčiojasi, kad jis jau banditus parodęs, tai daugiau rankos esančios nereikalingos.
Aneliukė mato, kaip motinai viena po kitos nusvyra maldai sudėtos rankos. Nusvyra nebepakylamai. Veide didžiulis skausmas.
Kankintojai velka Mykolą prie kelmo. Sako, kad jam daugiau nereikėsią po mišką pas banditus į slėptuves landžioti, nes tuojau neturėsiąs kuo... Laikydami tardomojo kojas ant kelmo, - viena po kitos nukerta kojų galūnes. Mykolas pajunta skausmą, šilumą... neapykantą ir netenka sąmonės.
Aneliukė mato, kaip motina griūva ant grindų lyg norėdama stvertis sau už kojų, bet nepajėgia, tik sudejuoja:
- Mykolai... sūneli... užvadėli... auksarankėli...
Kankintojai pavarė valstietį važiuoti, įmetė į vežimą Mykolą, apmetė dobilais ir, dar gyvą nuvežė, patys sėdėdami ant tų dobilų, į Žemaitkiemį.
Tėvas ir motina neteko sūnaus. Sesuo – brolio. Sužadėtinė – bernelio.
Lietuva – gabaus auksarankio būsimo amatininko. Šeima išbėgo iš ūkio ir slapstėsi, nes atėjūnų buvo apšaukta banditais. Nežinia jau kelintam Lietuvos Vilties Atgimimui suspindėjus, Aneliukė užbaigė išsakyti savo slaptąjį skausmą:
- Žmonės sakė, kad Mykolas vežamas dar buvo gyvas... Motina nuėjo į kalėjimą sūnaus ieškoti... ten jo nebuvo... Sakė, kad išėjęs į namus paleistas... Supratome, kad jis nukankintas ir apkastas. Motina vaikštinėjo ir ieškojo gal dvi savaiti, kol jį surado duobėje apkastą... Atkasė, bet ant jo jau buvo kirmėlės... Sudaužytas... Neatpažįstamas... Kaimynė Murnikienė davė paklodę... Aptiesėme...Slapta po žabais parsivežėme namo... Slapta senovinėse kapinėse palaidojome... Taip kentėjo mano brolis už tai, kad Lietuvą mylėjo ir atėjūnams bernauti nenorėjo bei troško taikiu ir gabiu amatininku Ukmergės valstybinėje amatų mokykloje išsimokinti...
Motina istorija Lietuvai rašė 1989-sius. Senose Antatilčių kapuose iškilo antkapis kankiniui. Tikėkime netoli ta diena, kai ten rinksis prisikėlusios Lietuvos šauliai, skautai, tautinis jaunimas... partizanams ir nekaltiems kankiniams savo vėliavas ir galvas nulenkti. Iš kankinių stiprybės ir ištvermės pasisemti.
...Mykolo naująjį kostiumą tais smurto laikais žmonės matė pardavinėjamą rajono kooperatyvo parduotuvėje...
Jogvilai, 1990 09 16
