Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Sąjūdis
1988-1993
Gintautas Stankaitis
Sąjūdžio vėliavas ir visą dainuojančios kovos naštą nešė paprasti eiliniai Lietuvos žmonės. Jų priekyje atsistojo inteligentija: mokytojai, teisininkai, gydytojai, dalis valstybės tarnautojų. Ypač aktyvūs pasirodė buvę tremtinai, laisvės kovų gyvi išlikę dalyviai... Sunku visus beišvardinti: ir atminčiai užmarštis maršką užklojo, ir dalis archyvų, raštų, nuotraukų, vaizdo įrašų, sausio antivyriausybinio puolimo Maskvos pučo dienomis buvo išslapstyti ar sunaikinti, ir dalis nuotraukų bei spaudos atsidūrė šeimų archyvuose.
Kovas – pavasario pranašas. Kovas - ypatinga data Lietuvos valstybės gyvenime. Pasižvalgykime šiek tiek po tų dienų dainuojantį ir nedainuojantį pasipriešinimą okupacijai ir darbus nepriklausomos Lietuvos valstybei atkurti. Faktiškoji ir realioji valdžia ar bent didelė tos valdžios dalis - buvo Sąjūdis ir Sąjūdžio Seimas. Juo labiau, kad sovietų sukurta vykdomoji valdžia laviravo, o kompartija skilinėjo, neatsikvošėjo nuo politinio šoko, pasimetė, neteko amo. Visi vienvaldystės šulai, kolonos ir bastionai praranda amą, kai iš jų vienvaldystė atimama. Kompartijos eiles palikinėjo daugybė narių. Nesnaudė ir Maskvos remiamos antivalstybinės jėgos (neišvesti sovietų armijos daliniai, burokevičininkai, vienybiečiais apsišaukusi prosovietinė grupuotė, šiltus postus biją prarasti kolaborantai, laviruotojai tarp išsilaisvinimo ir okupacijos jėgų ir kt.).
Buvau Sąjūdžio Seimo narys. Labai gerai prisimenu Sąjūdžio Seimo posėdį dieną prieš Nepriklausomybės atkūrimą, o būtent: kovo 10 dieną 14 val. (gal išlikę posėdžio protokolai, o gal ir ne). Posėdis vyko dabartinių Seimo rūmų kitose patalpose (atrodo, jos priklausė profsąjungoms?). Svarstė vieną reikalą – ar kovo 11-ją Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai (dabar Seimui) skelbti ar neskelbti Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Sąjūdžio Seime buvo grupė narių, kurie atkakliai siekė nubalsuoti, kad nebūtų tas skelbiama, kad reikią eiti žingsnis po žingsnio, kad reikią ieškoti kitokių būdų ir kelių, kad reikią suvereniteto tik SSRS glėbyje. Šalia manęs sėdėjęs vienas iš narių mane agitavo tą nuomonę palaikyti. Vėliau tas narys viešai spaudoje prisipažino, kam tarnavo, būdamas sąjūdiečiu. Išpažintis neprivalomas, bet geras dalykas. Gerbiu jį už tai. Skambėjo ir priešinga, radikali nuomonė - nepriklausomybė be jokių išlygų. Paskelbiama pertrauka. Jos metu pavieniui ir grupe teisininkai kalbėjomės: K. Motieka, Z. Šličytė, N. Rasimavičius, E. Jarašiūnas, J. Šatas, šių eilučių autorius, kai kurie kiti, kad žingsnis po žingsnio - ne tas kelias, kad per toli jau nuėjome, jog grįžtume, kad reikia balsuoti už visišką valstybinę nepriklausomybę. Sąjūdžio Seimo narių dauguma nubalsavo, jog visi sąjūdininkai, išrinkti į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, balsuos už Nepriklausomos valstybės atkūrimą. Tai buvo svarbi, lemiama, moralinė, politinė paspirtis Kovo 11-sios Aktui. Taip balsuodami nežinojome, nors numanėme, kad yra jėgų, paruošusių antrankius ir lagerius tokiems balsuotojams. Kartais žengi žingsnį ir nematai - į bedugnę ar į kalną. Vis vien žengi.
Nežinau, kur ir kaip būtų pasisukęs ar išvis nesisukęs Lietuvai išlaisvinti istorijos ratas, jeigu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas būtų nubalsavęs Kovo 10-ąją kitaip. Juo labiau, kad Sąjūdžio Seimu tada remtasi, kaip tautos valią išreiškiančia institucija. Juo labiau, kad 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą iš 90 išrinktų deputatų 72 atstovavo Sąjūdžiui. Tai didelė persvara prieš tuos, kurie siūlė eiti žingsnelis po žingsnelio. Rytų imperija būtų apsidžiaugusi, jei Seimo sąjūdininkai būtų nutarę nebalsuoti už valstybinės nepriklausomybės nedelsiamą atkūrimą. Kai kas sako, kad buvusi dvivaldystė. Galbūt? Pats žodis dvivaldystė kalba apie dvi krašte esančias valdžias. Taip ir buvo iki Kovo 11-sios. Smagu gyventi, esant dviem valdžioms.
Šiandien nuo pačios tautos ir jos žmonių priklauso, kokį Žemės planetoje pabarėlį, kokius papročius ir vertybes išsaugos Lietuva ir lietuviai, kokių atsisakys. Ar visi supranta, kad savo žemėje tegali būti pats sau šeimininkas? Iš dangaus mana nebent legendose krinta. Tegu istorikai aiškinasi ir barasi ar sutaria – ar Sąjūdis buvo nukritęs iš dangaus stebuklas, ar tautos pabudimas iš politinio letargo miego? Istorijos močiutė ne kartą sakė: ,,Pabunda ne tik žmonės, - pabunda ir tautos!“ Tai – gyvybės dėsnis.
