Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Gintautas Stankaitis
Į gryčią atėjęs tėvas atnešė žinią:
- Levute, bėroji atsivedė žirgelį, paženklintą lemties žvaigždute... Ar nenorėtum pamatyti strapaliuko?..
- Einu, bėgu... – tik sukrykštė jaunėlė ir basa per pusnis, vėju nuskrido link tvarto.
- Palauk, durų neatkabinsi, išdykėle, - pabarė dukterį, - neapsiavusi – gandro kojas gausi...
- Kovo sniegas – kojom sveika, - senelio balsu porina Levutė.
Negi, tėveli, pyksi ant savo išdykusiojo ir mylimiausiojo rūpestėlio?! Tėvas, nuskubėjęs paskui dukrą, paėmė ją ant rankų. Atidarė tvartą. Abu su šaltu garu įvirto į vidų. Šeimininką pajutusi, bėroji suprunkštė. O šalia jos!.. Šalia jos šono toks šiltas, netvirtas, dar drėgnas, šlapiom lūputėm, besiūbuojantis, besiglaudžiantis, didelių bedugnių akių, su keturių spindulių balta žvaigžde kaktoje, baltakojis lyg baltom kojinėm apautas, kaštonas žirgelis.
- Jis mano, tėveli, mano!? – džiūgauja Levutė, ištrūkusi iš tėvo glėbio.
- Na, na, neskubėk, o mane, bėrąją, žirgelio mamą, - pamiršai? – atrodo žmoniškąją šnektą supranta bėroji ir nenorėtų, oi, nenorėtų šiandien su niekuo dalintis glamonėmis mažajam tvarto gyventojui. Bėroji pavydžiai pašnairavo, suprunkštė, bet meilė meilę ir džiaugsmas džiaugsmą supranta...
Toks buvo jųdviejų pirmasis susitikimas.
Vėliau pavasaris, vasara ėjo – kaštoniukas stiprėjo, tvirtėjo, neatskiriamai susidraugavo su Levute. Jis buvo išdidus, nepriklausomas, nepalenkiamas, bet savo mažajai draugei viską leisdavo ir kaklą apkabinti, ir glostyti, ir netgi ramiai stovėdavo, kai šioji užsigeisdavo ant jo nugaros atsisėsti. Pasitikdavo ją švelniu, krūtininiu arklišku prunkštimu, gugenimu. Levutė irgi savo numylėtinį palepindavo duona, cukraus gabalėliu, skanesnės žolės pluoštu, vaisiumi ar daržove.
Tęsėsi gražus, ramus sodžiaus gyvenimas. Žirgelis užaugo. Ūgtelėjo ir Levutė. Išmoko jodinėti, prižiūrėti, šukuoti ir ežere numaudyti savo numylėtinį. Koks jis protingas! Kaip saugodavo mergaitę, plaukdamas su ja ežeru! Kaip gindavo nuo šunų!
Būtų slinkęs ramus, gražus kaimo sodybos gyvenimas, bet... rinkosi Lietuvos padangėje tiršti, pikti svetimšalių nešami debesys. Iš Vakarų ir Rytų. Saldūs negandai patikliuosius viliojo dviem ideologijomis: viena – veržimosi į Rytus – erdvių plėtimo ir kita – kruvinąja prievarta padaryti pasaulį laimingu.
Lietuva, atsidūrusi tų kovų sankryžoje, panoro išlikti pačia savimi. Todėl Lietuvos berneliai, pasaulio galingųjų palikti vienų vieni, tik senąją protėvių išmintį rinkosi – būk sveika, žalia giruže, glausk priglausk sūnus tėvynės!..
Naktys ir dienos tapo neramios. Susigūžė, pritilo sodžių viensėdžiai. Jie laukė, kada gyvenimas gerėlesnis taps.
Vėl vasarą ir rudenį paukščiai išskraidino. Pirmasis lapkričio gruodas sukaustė žemę. Lapkritį, tik aušrai naktį pakeitus, netoli Levutės sodybos, prie senųjų žvyrduobių, užvirė kautynės. Jos truko neilgai. Stribai ir enkavedistų kareiviai, šaudydami apsupo Levutės tėvų sodybą – ji buvo arčiausiai nuo partizanų suruoštos pasalos vietos.
Prasidėjo kratymai, tardymai, įtarinėjimai, grasinimai, melagingi kaltinimai, kad iš šios sodybos šaudyta, reikalavimai parodyti banditų bunkerius. Ką galėjo tėvai pasakyti, kai jiems nerūpėjo nei miškas, nei miestas. Jiems tik žemė ir darbas terūpėjo.
Svetimieji kareiviai, įnirtę už nesėkmę, suvarė visą šeimyną į pirtelę, gyvulius uždarė tvarte ir... Levutė matė pro pirties langelį, kaip su degančiomis šieno gniūžtėmis kareiviai padeginėjo gryčią, klėtį, šieno ir šiaudų stirtas, tvartą...
Liepsnojo, skendo gaisruose nekaltų žmonių sodyba.
Toks buvo raudonosios armijos kovos metodas.
- Žirgelis, mano žirgelis, Kaštoniukas!.. Paleiskit mano žirgelį – jis nekaltas, jis nieko nepadarė... Žirgelis nešaudė!.. – veržėsi Levutė pro pirtelės duris, bet tos buvo kareivių užremtos ir jai buvo pagrasinta:
- Malčy, bl...t!
- Išsi-gg-i-i-m-mėliai! – atrodo buvo girdėti priešmirtinis žirgelio žvengimas ir pasmerkimas iš degančio tvarto.
Toks Levutės atmintyje visam gyvenimui išliko priešmirtinis žirgelio šauksmas.
Nelenktyniaus Levutė ant žirgelio su vėju, nemaudys jo ežere, nešukuos jo rusvųjų karčių, nesigėrės juo...
Pavasariais metus skaičiavo gegutės. Prievarta žmones išblaškė po Sibirus, tremtis, svečias šalis, vijo į miestu... Visą gyvenimą Levutė negalėjo suprasti ir nesuprato, kaip apie laimę ir gėrį gali šnekėti didžioji žudymo ir naikinimo prievarta...
Ukmergė, 1998 – 1999
