Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Sąjūdis
1988-1993
Gintautas Stankaitis
Gružt gružt gružt kirminėlis vingrus jau gyvybės vardu obuolėlyje tunelį kasa. Plaštake jis skraidys ar mažutis vabzdys tęs nulemto gyvenimo tąsą. Vienadienė, trapi, margaspalvė erdvių plaštakėlė į gaudyklės tinklus įsipins. Paauglystės kukliam herbare lyg mirties aptvare savo grožio būrimais didžiuosis. Gamta sugalvojo obuolėliui įnamį. Kad iš jo grožis atsirastų.
O mes sovietmečiu ar ne taip elgėmės? Savo kūrybos ir darbų saldiniame obuolėlyje įsileisdavome, su sąžine ne visada suderinamą, kirminėlį: nes svajojome, kad iš to kirminėlio išplasnos gražutė, nors ir vienadienė, plaštakėlė? Deja, kartais išplasnodavo neišvaizdi muselė: nedidukė vaismedžių kenkėjėlė. Aš likau laimingas, neauginęs savo saldiniuose kūrybos obuolėliuose įnamių-kirminėlių. Tik dviejuose eilėraščiuose nusileidau netiesai: ,,... tu prie ,,Iskros“ takų...“ rašiau, nors reikėjo rašyti, kad knygnešystė vaikščiojo prie ,,Varpo“ ir ,,Aušros“ takų, nors...Mano senolė Barbora, pati nešusi spaudinius iš Prūsų žemės, nes iki ištekėjo į Pavidaujį, gyveno arti pasienio, pasakojo, kad nešdavusi lietuviškus laikraščius, kantičkas (maldaknyges) ir ant plono lyg rūkomojo popierio išdrukavotus (išspausdintus) rusiškus laikraščius, už kurių pernešimą per sieną itin gerai mokėdavę. Vėliau tie rusiški laikraščiai kažikam būdavo perduodami... Iš kantičkų, surašytų XIX a. lietuvių rašybos raidėmis, visada pagarbiai gulinčių po šventaisiais paveikslais, senolė giedodavo, skaitydavo maldas, mokėjo veik mintinai, nors tarpukariu leidžiamų laikraščių nepaskaitydavo. Taigi – melavau perpus: už pinigus knygnešių buvo nešama ir rusiška ,,Iskra“ – ar tik ne Gerceno už imperijos sienų leidžiama, kvietusi Rusiją prie kirvio...
Kitas dalinės tiesos eilėraštis apie sovietinius pasieniečius: nepeikiau jų ir negyriau, kai ką nutylėjau... Kūryba turėjo reikštis, nekurti negalėjome: todėl retkarčiais ir auginome tą kirminėlį, tikėdamiesi, kad iš jo išsirutulios graži tautiška kūrybos plaštakė. O išsirisdavo kūrybos muselė – kūrybinių vaismedžių kenkėjėlė. Vėl per patį kūrybos obelų žydėjimą ji lankydavo jų žiedus, padėdavo į juos kiaušinėlius, o iš jų išsiritę vikšreliai - gružt...
Sodo istorija kartodavosi, kaip ir okupacijų, prievartos ir teisinių tiesų, minčių, pareigų ir teisių suktumas, atnešamas bet kurių spalvų okupacijų.
Geros kloties, sodo, sąžinės, teisių ir pareigų kirminėli, - ir toliau gružt... Gružt saldiniame tiesos obuolėlyje – rausti tunelį į šviesą, į praregėjimą...
