Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Gintautas Stankaitis
Karščiu alsuojančio liepos vidurdienio tylą ir tvanką nutraukė duslūs granatų griaustinio bumbsėjimai, kulkosvaidžių ir automatinių ginklų lietaus tratėjimai. Mūšis Aukštaitijos miškeliuose ir kalvose ties Valais užtruko tik neilgą valandą... Saulės neužtemdė kovų gaisrų debesys. Partizanų dalinys, užėjęs ant stribų ir enkavedistų pasalos, nebėgo, nesitraukė, nevengė mūšio, o, vadui įsakius, dalį pasalūnų sunaikino, dalis link artimiausio miestelio išsilakstė pagelbos ieškoti. Raketų signalais šios pagelbos nesuspėjo prisišaukti. Ne! Ne visada partizanai tik bėgdavo ir slapstydavosi. Didesnis dalinys nevengė ir mūšiu jėgas išbandyti.
- Nukautų nėra, keturi lengvai sužeisti, o Tirūnas – sunkiai, - guviai atraportavo vadui jaunutis partizanas.
- Sustiprinti sargybas, surinkti ginklus, dokumentus, aptvarstyti sužeistuosius, Tirūną nugabenti į gretimą kaimą pas ryšininką, - įsakė vadas. – Po ketvirčio valandos trauktis.
Pavakare į kautynių vietą skubėjo priešo daliniai su šunimis ir net sunkiąja ginkluote. Nežinia, kur būtų kautynės vėl prasitęsusios ir kiek tęsiąsis persekiojimas, jei ne juodas, tamsus, žaibais krūtinę išsirašęs su perkūnų grūmojimu praėjęs sodrus, gausus lietus, nuplovęs visus pėdsakus...
- Tėviškės lietus ir kovos laimės likimas Lietuvos partizanų pėdsakus paslėpė, - džiaugėsi aplinkiniai valstiečiai partizanų sėkme. Neveltui džiaugėsi, nes ne vienas nuo atėjūnų nukentėtų, jei per jo lauką, pievą ar mišką būtų pėdsekiai šunys parodę, jog partizanų eita ar žygiuota. Ir dainelė tų represijų laikais atsirado, kad lietuvis,,... ir miškuose, ir namuose pasislėpti bando, bet žiaurusis atėjūnas jį visur suranda.’’ Kurgi nesuras, jeigu atėjūnas labiau myli savo aršų šunį, o ne pavergtos šalies taikų valstietį?!
Gilių sutemų metu į Ežerų vienkiemį keturi raiti partizanai atgabeno aptvarstytą Tirūną:
- Juozai, priimk, paslėpk ir slaugyk ligonį... O jei bijai, sakyk, nepaliksim!.. – prakalbino raitieji.
- Aišku, baisu laikyti, kai tiek aplink priešų siautėja, bet reikia, nes žmogus ir lietuvis – gyvas tebėra... Duos Dievas ir laimę lems likimas – pasveiks... Ką čia – jūs kasdien su baime ir pavojais lenktynių einate. Negi aš prastesnis? Neškite čionai į kamarą už pertvaros...
Vyrai nuneša, paguldo sužeistąjį. Pasiima iš atnešto lauknešėlio maisto, atsisveikina su šeimininku... ir vyrai, ginklai, žirgai ištirpsta vidurnakčio miglų skraistėse.
Išlydėjęs raituosius, Juozas ateina apžiūrėti sužeistojo.
- Feliksai, Feleksiuk, - atpažįsta savo jaunystės dienų draugą, - kas tau, kur tas įvyko, kada? Toks narsus, šaunus vyras buvai ir esi!..
- Priekinės sargybos saugas...Pasala... ugnimi pažėrė... per kojas... ir pilvą... Neskauda... silpna... Degina troškulys... Gerti...
- Pasveiksi, Feleksiuk, mes tau daktarą surasime. Gulėk, nesijaudink...
- Juozuk, neleisk manęs išniekinti: jei lemta, - aš žūsiu, te Lietuva gyvens... Jos žemėje palaidotas būsiu... Nesimėtys kaulai Sibirų tyruose...
O Dieve, kaip nenoriu būti vergu...
- Vyk šalin niūrias mintis... ilsėkis.
- Ne mintys niūrios – dalia tokia: man – žūti, Lietuvai – gyventi... Nejaugi ir Lietuva žus?.. Neišduokite Lietuvos!.. Netapkite vergais!..
- Neišduosime... kovosime, - prižada Juozas.
Atnešti valerijonų lašai ir čiobrelių antpilas apramina ligonį. Jis užmiega.
Kitą naktį slapta atvesta kaimo felčerė, apžiūrėjusi, perrišusi žaizdas, vyrams pasako, kad be ligoninės, be chirurginės operacijos – nieko nebūsią. Nebent stebuklas įvyktų. Vyrai nesitiki stebuklo. Partizanai ligoninių miškuose neturi. Miestų ligoninėse raudonieji priešų ieškotojai socialistinio humanizmo moko: priešo negydyk, o pribaik! Laisvos Lietuvos išauklėtiems gydytojams, nepamynusiems Hipokrato priesaikos, gresia tardymai, kankinimai, Šiaurės ir Sibiro lageriai. Tad sveik, partizane, laukdamas vilties ir tikėdamas stebuklu.
Nerami Juozo širdis, vaikystės ir jaunystės dienų draugo kančias stebint. O atmena, kokius vėžius iš Siesarties upelio vasarom traukdavo. Kiek skambių dainų naktigonėse sudainuota. Kiek juoko ir išmonių patalkiuose iškrėsta. Kokie ramūs ir iškilmingi praleisti gegužinių pamaldų vakarai ir smagūs šokiai. Vis dviese, vis kartu – Feleksas ir Juozas.
Eina ketvirtoji ligos para. Juozas žino – baigsis siautimai: partizanai ryšis atvežti patikimą chirurgą operuoti. O ar pratrauks ligonis?.. Tik dainose graži, lengva ir graudi partizano dalia. Tikrovėje – rūsti ir negailestinga: laimėsi – gyvensi, pralaimėsi – žūsi. Trečias kelias – išdavystė ir gyvenimas su vergo žyme kaktoje.
- Juozap, ačiū už viską, draugystę, paramą, slaugą... Žinai, ko užsigeidžiau? Dar kartą vieną arimų vagą išvaryti per gimtinės laukus... taip noriu, - rodos pasveikčiau... Pats žinai, kaip aš mėgdavau arti... Pabodo šautuvas, pasiilgau arklo... Atėjūnai išmušė mums iš rankų žagres, privertė griebtis šautuvų... Nežinau, kuo tėvynę Lietuvą galima geriau apginti – arklu ar šautuvu?.. Ar abiem kartu... Arklas ir šautuvas... Juozai... kodėl akyse tamsu... kažkas... žaizdoje... nutrūko...
Juozas užspaudžia mirusiam akis. Nematys jos nei arimų, nei šautuvo, nei miškų, nei partizanų, nei Siesartėlės tyrų bangelių. Uždega žvakelę. Pakviečia siuvėją, giminaitę:
- Onute, prižiūrėk žvakutę, pasiūk baltą įkapių drobulę. Eisiu draugui kapo vietos ieškoti...
Praskambėjo tylios maldos. Uždengė kūną žalumynais. Suvyniojo į baltą drobulę. Kartu su partizano uniforma, ženklais: Vyčiu, trispalve, dvigubu kryžiumi suvyniojo. Apsuko juodu audeklu, kad su naktimi susilietų. Meilus, Gumbaragis, Masys ir Juozas pabuvo ir nešėjai, ir palyda, ir sargyba, ir duobkasiai. Kaimynas Albinas leido bažnytkaimio kapuose greta šviežio savo artimųjų kapo Feleksiuką palaidoti. Tamsi tamsi naktis. Greta esančios šviežio kapo žemės uždengė ir paslėpė partizano kapą...
Paslėpė ilgiems dešimtmečiams. Iki Lietuvos nežinia kelinto Prisikėlimo, iki Sąjūdžio viešųjų žygių Lietuvai laisvinti, iki Atgimimo dienų. Nebuvo prie kapo pagarbos salvių, nebuvo kalbų, nebuvo giminių. Tik draugai, sunkus, skubus ir įtemptas darbas. Išplėstos sargybinių akys. Ir sūri nuriedėjusi draugo ašara į kapo duobę.
O kiek šaunių ir drąsių Lietuvos vyrų atgulė nežinios kapuose? Atgulė po ciniškų išniekinimų ir patyčių. Kokių reikėjo tiems vyrams pasiryžimo, drąsos ir tikėjimo, kad savo žūtimi atgaus laisvę Lietuvai? Kokiais matais, kokiomis svarstyklėmis jų drąsa ir pasiryžimas matuojami ir sveriami?
Paslapties neišsaugojimas ir kalbos pasiekė enkavedistų ausis. Juozas praėjo tardymų, kankinimų pragarus. Tardytojas vis kartojo:
- Koks kunigas kapą šventino?!. Ble... tyli?!!
Tarytojo parankiniai kankino ir daužė. Juozas kartojo:
- Aš pats pabuvau kunigu, o kiekviena Lietuvos kapinių žemė šventa, nuo lietuvių gyvenimo pradžios ši žemė pašventinta.
Užrašė lagerių ir tremties svetimos šalies Šiaurėje. Archangelske.
Prabūta. Prakentėta. Ištverta.
O partizano Tirūno, jaunystės draugo Felekso, laidotuvių naktis ateina į Juozo bemieges naktis, išblaško ramius sapnus. Nulaša lyg neišgaruojantis skaudžių atminimų lašas į tėvynės kančių taurę...
Ukmergė, 1990 m. liepos 22 d.
