Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Sąjūdis
1988-1993
Gintautas Stankaitis
Įrodyti pasauliui, kad trys Pabaltijo šalys buvo rudojo krokodilo ir raudonojo slibino surytos, pasirašius Molotovui-Ribentropui slaptuosius protokolus, sąjūdžio Seimas nutarė buvus tą sutarties pasirašymo faktą įrodyti ir pasmerkti Baltijos keliu. Pritarė latviai ir estai. O gal ai buvo latvių ar estų idėja? Gerai neprisimenu. Idėja susikibti rankomis – ne nauja. Amerikiečiai, rodydami tautos vienybę, jau buvo susikabinę per visą savo šalį. Dieną prieš tai važiavau į Vilnių. Ten žmonės prie Sąjūdžio būstinės nešė gėles, kurios turėjo būti iš lėktuvo išbarstytos tame kelyje. Nupirkęs ir pridavęs gėles, grįžau į Ukmergę. Rytą patvarkęs kontoroje būtiniausius reikalus, išvažiavau prie autostrados. Žmonės prie jos pradėjo rinktis apie pietus. Pavakare visas kelias, kiek akys užmato, buvo apstotas žmonių, apstatytas lengvaisiais automobiliais, plastėjo šimtai tautinių ir valstybinių vėliavų, krito į akis įvairiausi plakatai su tautiniais šūkiais. Kai kurie net keturiomis kalbomis. Praskrido lėktuvas, barstydamas gėles. Neretoje vietoje prie autostrados buvo statomi atsivežti kryžiai, apklojami gėlėmis. Gražų, meniškai padarytą iš vario, kokių penkerių šešerių metrų aukščio kryžių pastatė savo juostoje prie autostrados kėdainiškiai. Skambėjo dainos, giesmės. Temstant degė gausybė laužų. Žmonės šnekučiavosi, dainavo, šoko, grojo muzikos instrumentais.
Išvažiuoti iš autostrados pavyko tik po vidurnakčio: lėtai, ramiai, kultūringai... Nepakartojamas vaizdas!!! Vairuotojai buvo kultūringi, paslaugūs ir važiavo taip, kad net menkiausios avarijos niekur nekilo. O kelias buvo nuo Vilniaus per Rygą iki Talino! Nuo Kauno iki Ukmergės nusitęsė Baltijos kelio juostos atšaka. Be jokio išankstinio organizavimo: nes prie gausybės automobilių eismas sustojo tame kelyje. Žmonės ir tame kelyje padavė vienas kitam rankas, priklojo pakelėje gėlių, kai kur pastatė kryželius. Tą mačiau kitą dieną, važiuodamas į Kauną darbo ir sąjūdžio reikalais. Kauniečiai Lietuvoje visada išlieka kauniečiais!
Slinko sąjūdžio ir darbo rūpesčiais apklotos dienos. Perlaidoję iš Pivonijos šilo apkasų ir duobių sovietų nužudytus partizanus, rezistentus ir nepaklusniuosius, šauliai, savanoriai ir tremtiniai pastatėme pakelėje, prie to šilo, kryželį. Jį iš ąžuolo padirbdino buvęs partizanas ir tremtinys Mykolas Baškauskas. Liucijos Baškauskaitės dėdė. Tos pačios Liucijos, kuri sausio tryliktąją per radiją, o vėliau per televiziją prabilo į tautą, kviesdama nebijoti, nes dvasioje mes liekame ir likome laisvi, nors valstybinė televizija užimta okupantų smogikų. Gražią, menišką ir subtilią Kristaus kančią kryželiui padarė tautodailininkas Zigmas Zinkevičius. Aptvėrėme tvorele, pastatėme suoliukus. Prikalėme lentelę: ,,Sovietmečiu nužudytiems lietuviams“.
Kryžius, tvorelė, suoliukai – tebestovi šiandien. O meniškąją Kristaus kančią kažkas pasisavino. Teko padaryti kuklesnę, kad ilgi pirštai nesusigundytų. Kuklesniąją išdrožė tautodailininkas Mykolas Dirsė.
O kaip su kėdainiškių didžiuoju vario kryžiumi, pastatytu Baltijos kelio metu šalia autostrados, važiuojant nuo Ukmergės link Panevėžio? Jis stovėjo, didžiavosi, puikavosi, rodė mūsų tautodailininkų meninius sugebėjimus ir meistriškumą. Ir... stipriai metalo supirktuvėse pabrangus variui, - kryžiaus ir jo grožio neliko. Ilgapirščių ir vagių ar buldozerinių ateistų niekas nesiaiškino ir negaudė. Buvo daug kitų neatidėliotinų rūpesčių, atkuriant ir stiprinant Lietuvos valstybingumą ir nepriklausomybę. O, be to, pasirodė, kad nemažai kam Lietuvos valstybingumas ir nepriklausomybė lyg paspringus užstrigusi žuvies ašaka gerklėje.
Kėdainiškiai sąjūdininkai, šauliai, savanoriai, tremtiniai sukūrė tokios pat išvaizdos ir dydžio naują. Geležinį. Vėl pastatė toje pačioje vietoje. Suvažiavo keliais autobusais kėdainiškiai. Atvyko ir Ukmergės šaulių ir savanorių tada dar gausi kuopa. Ne vario, bet geležies, meniškas kėdainiškių kryžius puošia pakelę ir primena trijų tautų šiltus rankų paspaudimus, siekiant laisvės, nepriklausomybės, atkurto valstybingumo.
Keleivi, bent nulenk galvą šiam meno ir tikėjimo simboliui. Atleisk, Viešpatie, tiems, kurie susitepė rankas, vogdami meną, atmintį, tikėjimą, grožį, turtą...ir išniekino savo sąžinę. Priimk jų blogus darbus, kaip didįjį paklydimą, iš kurio visada galima ir leidžiama sugrįžti.
