Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Sąjūdis
1988-1993
Gintautas Stankaitis
Eilinis suvažiavimas ar kitoks renginys Vilniuje. Sąjūdžio Seimo narius apgyvendino ,,Lietuvos“
viešbutyje. Nakvojau kartu su istoriku, docentu iš Piterio (tada Leningrado). Kalbėjomės. Jis domėjosi Lietuvos Sąjūdžiu, pokariu, šiandienos reikalais. Pastebėjau, kad mano mintis, kalbą, aiškinimus įsirašinėja. Neklausiau – kodėl? Tegu įrašinėja, bet aš kalbėsiu nieko neslėpdamas. Numaniau, kad istorikai arba išgiria savąją tėvynę ir jos valdžią bei valdovus, arba, siekdami būti nepriklausomi ir objektyvūs, savo tėvynę, valdžią, valdovus ir žmones peikia ir ieško juodulių. Istorija irgi yra karo laukas tarp idėjų, tautų, visuomenių ir religijų.
Išliejau visas nuoskaudas ir gerumus, patirtus iš didžiosios sesės Rusijos. Iki vėlumos prakalbėjome. Rytą apsikeitėme adresais, užsirašėme vienas kito telefonų numerius. Po suvažiavimo ir renginių, įvairių oratorių kalbų, atsisveikindamas nuoširdžiai pažadėjo:
- Skambink, jeigu kas ir jeigu reikės, - padėsime!..
Sąjūdžio reikalų kasdienybė griūtimi ant pečių gulė: mitingai, susirinkimai, parlamento ir televizijos pagal grafiką saugojimas, šūkių, plakatų, stendų organizavimas, sąjūdžio spaudos platinimas, ,,Aistuvos“ leidimas ir... besikaupiantys perversmo debesys. Burzgė užvesti sovietų tankai Vilniuje Šiaurės miestelyje, nerimo jedinstvininkai, imperijos armijos desantininkai pradėjo kontroliuoti įvažiavimus į Vilnių, karo transporto lėktuvai demonstratyviai skraidė link Vilniaus.
Tą naktį man budėti nereikėjo. Ta naktis buvo sausio tryliktoji. Buvau namuose, Ukmergėje. Apie antrą valandą ryto paskambina sūnus Rolandas. Pasako, kad televizija užimta desantininkų. Skambinu visais man žinomais sąjūdininkų ir pažįstamų telefonais. Sužinau, kas, kur ir kaip? Sitkūnai, atrodo, prabyla, bet vaizdo nematau.
Ką daryti? Sunkiausiu momentu prisiminiau visus draugus, užtarėjus, padėjėjus, prijaučiančiuosius mūsų idėjoms ir darbams. Naktis. Gal 3 ar 4 valandos? Piteryje mano mielas istorikas, docentas rusas irgi miega. Na, bet skambinsiu. Visų Sovietijos telefonų gal neužblokavo? Žadinsiu. Paskambinu. Jis irgi kalba susijaudinęs. Tvirtai prižada: ,,Padėsime. Va, jau šią naktį čia, vietoje, susižinosime. Ryt iš ryto bus Piteryje demonstracijos teisėtai Lietuvos valdžiai palaikyti“.
Rusų dorajai inteligentijai irgi atrišo burnas ir rankas tas persitvarkymas, tas džinas. Todėl to džino įvaryti į imperijos butelį nepajėgė nei tankai, nei ginkluotė, nei Lietuvoje apsišaukęs nacionalinis gelbėjimo komitetas, nei Kaspervizija. Vėl iš melo pūkų sovietų nosis kyšo: vartojamas žodis nacionalinis vietoje okupantų draudžiamo ir netoleruojamo - tautos, tautinis.
Rusai irgi panoro savo namuose apsitvarkyti. ,,Tuojau prisišildysiu butą“ – pasakė viduržiemiu neišmintingas išminčius, įsijungęs elektros barzdaskutį. Ar ne panašiai barzdaskučiu siekė imperija atšildyti, pašalo ardomus ir griūvančius, savo pamatus?
Įsitikinau: didžiulė jėga, kai rusų inteligentija pabunda iš politinio letargo ir ima demokratiją pas save ugdyti. Ačiū, Piteri, už pagelbą Lietuvai po sausio tryliktosios!..
