Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Gintautas Stankaitis
Tai įvyko anais metais.
Atskrido, kaip sakoma lietuvių mitologinėje pasakoje, jis ar tai ankstų rytą, ar karštą vidurdienį, ar spalvotą vakarą. Pasižvalgė ir nutūpė ant aukštėlesnės kalvos tarp Ukmergės ir Siesikų. Kas jis? Ogi – vėjo malūnas.
Vieni šnekėjo, kad jį Anuprui atnešė geri aitvarai. Kiti kalbėjo, kad jo nuoširdus, sunkus, valandų neskaičiavęs ir prakaitą sunkęs darbas, dirbtas Amerikoje, davęs dolerių ir tie doleriai malūną atskraidinę lietuvių kaimo pirkių ir pastatų rentėjų pagalba.
Žmonės, pamatę jį sparnais mojuojantį, kviečiantį, vėju šaukiantį, girnomis ūžiantį, pradėjo pas Anuprą važiuoti, pilnuose austo lino maišuose atsiveždami rugių, kviečių, miežių, avižų, žirnių, kaimų žinių, pasakų, paskalų, minklių, patarlių, apkalbų, pamąstymų ir juoko. Visa tai malūnas, geram vėjui esant, nepavargdamas malė, malė, malė.
Oi, pakvipo aukštaičių apylinkės miltais duonai, pašarui, pyragams, žinioms, pasakoms, kaimo ūsočių ir beūsių politikai garsinti. Iš tokių miltų iškeptos duonos ar avižų kisieliaus prisivalgiusios moterys gimdydavo šaunius berniukus ir gražuoles mergaites, kurie iš mažų dienų tapdavo pasakoriais, šnekoriais, dainininkais, pramaniūgais, artojais ir audėjėlėmis... Iš tokių pašaro miltų šeriami galvijai ir lesinami paukščiai, sako, Kūčių naktimis žmogaus balsu prakalbėdavo arba pragysdavo, tegirdimu tik jų šeimininkui. Visas paslaptis ir ateitį pasakydavo. Tiktai, kol šeimininkas iš tvartų į gryčią sugrįždavo, viską pamiršdavo. Gal ir gerai, kad taip buvo Praamžiaus surėdyta!?
Neįdomu gyventi, jei visą ateitį žinotumei!..
Džiaugėsi žmonės nebrangininku Anupru. O šis, pro miltuotą ūsą šyptelėjęs, sakydavo:
- Vėją davė Dievas ir Saulė, negi už tai pinigus imsi?..
Imdavo atlygį tik už besisukančius ir dylančius ratus, ratukus, skrysčius, keltuvus ir sparnus bei vėjo dilinamą stogą. Atvažiuodavo ne tik iš artimųjų kaimų, bet ir nuo Kėdainių, Panevėžio, Jonavos, ir Anykščių atriedėdavo. Garsas apie gerus darbus, šaunų malūną ir kvapnius miltus toli sklido.
Pragyveno Anupras 1940 ir 1945 metais ir negandus- sovietinę nacionalizaciją. Liko bernu, o ne šeimininku, savo protu ir rankomis pasistatytame malūne. Vis tikėjosi, kad teisybė ir teisingumas sugrįš, kaip jie visada sugrįžta maldose ir svajonėse, bet, veik, niekada teisėtumo, bet ne teisingumo rūmuose.
Todėl kolchozo pirmininkas, laisvų baudžiauninkų likimo lėmėjas, viešpats, vietinis karaliukas ir pavaldinių teisėjas be prisiekusiųjų teismo, sau bajoriškųjų privilegijų susikūrėjas, Anuprą guosdavo ir įtikinėdavo:
- Mes, Anuprai, šviesaus rytojaus žemėje kūrėjai. Mokslo galia visas paslaptis sužinosime, viską pasieksime. Kas nepaklus, - tą priversime arba sutriuškinsime. O jūs remiatės tik tikėjimu, pasakomis ir noru geriau gyventi. Štai, mes turime elektrą – Iljičiaus lemputes, motorus, mašinas, palydovus. O jūs ką? Vėją - malūno sparnams sukti!?. Paseno, Anuprai, malūnas. Paseno. Laikas jam į pensiją...
- Pirmininke, mokslas ir tikėjimas nesipeša, vienas kito nepanaikina, nepaneigia. Jiedu abu gerai sugyvena. Sugrius rūmai, nors ir šviesiausių linkėjimų prikrauti, jei jie pastatyti ant smurto, prievartos ir netikėjimo pamatų. Mano malūno sparnams vėjo užteks tol, kol Saulė erdvėse skries ir savo spindulius žmonėms dalins. Malūnas mals, mals, sparnais mojuos, žmones jais sveikins ir kvies. Žmonės juo gėrėsis... Ko juokiesi, pirmininke? Paklausk seno tėvo, kuo kvepia pabario šieno pradalgė. Ką atsakys?.. Ji kvepia čiobreliais, žvangučiais, pienėmis, krapais, rugiagėlėmis, žemuogėmis ir dar daugeliu neišvardinamų, nenusakomų žmonių kalba kvapų. O vėjo kalba ar galima tuos kvapus aprašyti? Klauskite, ant kalnelio stovinčio ir visiems mojuojančio sparnais, vėjo malūno. Įsiklausykite į jo sparnų šiugždesį, šnaresį, sparnais sukapoto vėjo dejonę ir rugių, kviečių, miežių, avižėlių miltai pakvips lankos ar pabario šieno pradalge, plaukiančių vidurvasario javų miglų kvapais. Senas vėjo malūnas sugebės tai apsakyti ir erdvėje sparnais parašyti.
Pirmininkas tik numojo ranka. Nugalėjo ūkiškasis racionalumas: malūno sparnus nulaužė, girnas kultūrnamio takui papuošti suskaldė, visokius skrysčius, ratus, ratelius, tinklus, sietus, keltuvus ir kitą įrangą išardė. Padarė laikiną grūdų sandėlį.
Anupras buvo priverstas į grupinę, kolchozinę gyvenvietę išsikelti. Po to žmonės jį dažnai matydavo ateinantį prie vėjo malūno mūro, vaikštantį, glostinėjantį jo sienas, besikalbantį lyg su mažyliu kūdikiu.
Praslinko metai, kiti. Apie malūną žemes melioravo. Trukdė. Buldozeriai ir keltuvai savo padarė: malūno plytos ir akmenys nustumti ir panaudoti kolchoziškai kiaulidei pastatyti. Anupras savo akimis tuo netikėjo. Ateidavo į buvusio malūno vietą ir kartodavo:
- Kur išskridai, malūnėli? Kokie vėjai tavo sparnus glosto? Su kokiais debesėliais lenkčių eini. Kokius grūdus pyragams ir juodai kasdieninei duonai mali? Ar parskrisi aplankyti kada?
Vieni su gailesčiu žiūrėjo į Anuprą, kiti pirštais ties smilkiniais sukinėjo ir į žiląjį rodė.
Po kelerių metų Kaune sakė žmonės matę į Anuprą panašų senelį, užkalbinantį praeivius ir vis klausinėjantį arba įtikinėjantį:
- Ar nežinai, kur išskrido mano malūnas? Ar yra geresnė žemėje vieta už mūsų kaimą, kur jis nutūpti gali? Aš ieškau, ieškau ir kartais randu tai čia, tai ten nutūpusį, arba matau tai vienur, tai kitur su įvairaus rango debesėliais skraidantį. Žmonės, kodėl jūs juokiatės ir to nematote?.. Juk jūsų akys neaklos?.. Ne, ne! Jo niekas nenugriovė. Jis išskrido pavaliūkauti kartu su vėju, su paukščiais, su debesėliais. Pažiūrėkite į debesis. Ne, ne į tuos, kur tamsūs, grėsmingi, krūtines žaibų vingiais išsirašę, perkūnų kuokas pasiėmę, laksto ir garsinasi. Pažiūrėkite į tuos pūkinius, kamuolinius, plunksninius, baltus, saulės ir mėnulio peršviečiamus, panašius į žmones, į augalus, paukščius ir į mano malūną. Pamatysite, kaip mano malūnas skraido. Ir vis žiūri, ir vis laukia nesulaukia, kada iš tėvynės prievarta, siaubai, neteisybės, skriaudos ir tamsuma, atnešti svetimųjų iš įvairių pasaulio pasviečių, pasišalins. Tada parskris mano malūnas į gimtinę, nutūps ant Atkočių kaimo kalnelio. Vėl sumojuos sparnais Viešpaties garbei, tėvynės gerovei, žmonių džiaugsmui bei grožiui.
Ukmergė, 2004- 2005 11 10
