Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Gintautas Stankaitis
Suplėšytais rūbais, kiaurais batais, persunktas parako kvapu per baltut baltutę pūgą, spengiant ausyse kautynių aidams, jis veržėsi dar kartą į savo skurdoką sodybą: pamatyti jauną žmoną Bronytę, sūnelius Stasį ir Algirdą. Dieve, Dieve, kur tie namai pūgoje paklydo? O gal aš paklydau? Ir, o stebukle, tik už kelių žingsnių be gonkelių lauko durys su nuzulinta pažįstama kaimyno kalvio meistrauta rankena:
- Bronislava, neturiu jėgų, neatlaikysiu: draugai išsibarstė pusnynuose ir miškuose... jau kelintą kartą po kautynių išsklinda... tikriausiai, vienas vienintelis likau gyvas... pūga ir kulkosvaidžių salvės... kraujo ir parako kvapas... Ak, tu laisve, laisve! Ak, jūs mano mielieji sūneliai!.. Neatlaikysiu, nusišausiu – bent palaidosi slapčia ir slaptoje vietoje – neišniekintą...
Vienas šovinys dėkle beliko... Sudie, broliai partizanai!..
- Povilėli, gyvenk dėl sūnų, dėl būsimo kūdikio gyvenk – ne tu atėjai į svetimą žemę, ne tu kaltas, kad nenorėjai svetimšalių armijoje tarnauti, - apkabino, pravirkusi, savo vyrą jaunoji žmonelė. – Lietuva neša savo kryžių, Lietuva neša savo negandą... Aš paslėpsiu tave. Aš saugosiu ir globosiu... Pasilik tą šovinį tam kartui, kai aiškiai viskas bus beviltiška ir neatšaukiama... Gyvenk, kol įmanoma... Ne tu, ne aš, ne mūsų vaikai tuos negandus ir baisybes mūsų kraštui atnešė.Tavo vyriškas išdidumas neleidžia svetimajam vergauti... Neleidžia būti paklusniu žudytoju, svetimiesiems užkariaujant laisvas pasaulio tautas... Gyvenk, maldauju, kol dar gyva Lietuva... Paslėpsiu...
Už kilometro apleista, išdraskyta, nuniokota jau keleri metai stovėjo Norušių sodyba. Norušis nuo raudonojo tvano pabėgo, kad nepaskęstų jame, nes buvęs šaulys gerai žinojo, kas bus tiems, kurie ugdė, mylėjo ir gynė savo valstybę ir tautą.
- Va, ten, Povilėli, tave paslėpsiu... O šiąnakt pernakvok savo sodyboje ant šieno prėslo... Jei užkluptų stribai, pirkios su vaikais gal nesudegins...
Apsiraminęs, pavalgęs Povilas pasižiūri į miegančius sūnus, pabučiuoja juos, pasiima šautuvą ir per pūgą nueina link prėslo. Žmona sėdi kelias minutes bejėgiškai nuleidusi rankas, žiūri į miegančius sūnus... Staiga energingai pakyla, užpučia vos vos žibančią spingsulę, atidangsto langus, už kurių balta balta pūga. Girgžteli pirkios durys.
Malkinėje Bronė pjausto lentgalius, kartis.
Vėjas dar sustiprėja. Pūga ir vėjas šiąnakt talkininkai. Tamsoje pašviečia tik baltoji pūga. Per ją, per siaučiančią, lipdančią akis, akimirksniu užpustančią pėdas, per kelis kartus patekom tekinom suneša ruošinius į Norušių daržinę. Ten kerta, kirkuoja įšalusią žemę:
- Ačiū tau, panele Marija, kad leidai tokį orą, - džiaugiasi.
Maišosi dangus su žeme, stūgauja, švilpia vėjas, užgožia žemės kirkavimo ir kasimo darbų garsus... Iš kur jėgų tiek žmogui, iš kur gležnai moteriai tiek pasišventimo ir drąsos? Neatmena, ar ji mąstė, ar kalbėjo, ar gal meldėsi ir maldavo, visą naktelę partizanui slėptuvę ruošdama.
- O atsimeni, Povilėli, kai susituokėme: žemės turėjome šiek tiek daugiau, negu šuniui uodega užkloti... Tu žadėjai čia man ir vaikams nuostabų sodžių įkurti... O svajonės pildėsi – norų ir darbštumo užteko... Ar kalta buvo tavo jaunystė, kad papuolei į tarpą tų jaunų lietuvių, kurie turėjo, svetimai šaliai įsakius, eiti grobti svetimas žemes ir kariauti už nežinią?.. Ar aš kalta buvau, tau sugautam, enkavedistų varomam į Pabradės poligonus, surikusi:,,Nepalik manęs ir tėvynės!..‘’ Ištesėjai... Nepalikai... bet dalia, pabėgus iš okupantų armijos, paskyrė tau partizano kelią... Tas kelias skurdu, vargu, kančiom, persekiojimais, kova, pergyvenimu dėl šeimos juodais perlais nusėtas... Atleisk man – mano meilė paskyrė tau tą kelią... Nežinau, ką tu labiau mylėjai – Lietuvą ar mane, ar abi neatskiriamai, nedalomai mylėjai, kad neišvažiavai svetimos armijos vagonuose... O Dieve, Dieve, kada baigsis mūsų, partizanų ir Lietuvos žmonių kančios!?. Jei yra žemėje tiesa ir teisybė – baigsis.
Žiemos naktis ilga. Paryčiais slėptuvė buvo baigta: iškapota ir išnešta paslėpti sušalusi žemė, sukaltas gultas, ramsčiai, prinešta šieno. Nepalikęs pėdsakų, siaučiant pūgai, čia atėjo pasislėpti Povilas. Ištisai, ilgai žiemai...
Rytą, pamatęs pūslėtas ir kruvinas motinos rankas, mažytis Algirdukas paklausė, kas mamytei.
- Verpiau, sūneli, per visą naktį. Tau miegant gerasis pasakų raganius liepė laumės juostai siūlus suverpti... kad ta juosta į laimės rūmus nueitume...
- O ar kuodelyje daug spalių buvo, kad mamytės rankos kruvinos?- neatlyžo mažasis.
- Gyvenimo ir likimo verpalų kuodelyje visko, Algirdėli, būna...
Pavargusiom rankom net duoną atriekti buvo sunku. Rankom, pavargusiom už gyvybę, už meilę, už viltį, už tikėjimą, už ateitį, už mylimą vyrą, už vaikus, už Lietuvą...
Likimas saugojo partizaną moters rankų padarytoje slėptuvėje.
Lemtis ir svetimųjų grubi prievarta ir jėga pražudė jaunus vyrus.
Apgavystės amnestija pasinaudojo Povilas. Apgavystės amnestija surinko išlikusius gyvus Lietuvos partizanus ir išblaškė po Intos, Vorkutos, Archangelsko, Karagandos... lagerius pagarsėjusioje Lagerių Imperijoje.
O maža tauta kentėjo, gyveno ir laukė savo laisvės valandos.
Moters, šaltą pūgų naktį iškasta ir įruošta, žeminė partizanui neišliko.
Lietuviška sodyba neteko savo žemės šeimininko. Tuos plotus numelioravo.
Sako po maro į baltų genties Prūsų tuščias sodybas atsikėlė vokiečių kolonistai. Prūsiją germanizavo.
Kas būtų buvę su Lietuva, jei ne jos partizanai?
Kas būtų buvę su partizanais, jei ne jų žmonos ir motinos?
Ukmergė, 1990m.birželis – liepa.
