Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Pakalnių krašto (Leliūnų sen. Utenos r.) tautosaka surinkta Pakalnių mokyklos buvusio kraštotyrininkų būrelio.
Pakalnių piliakalnio ir ežero padavimai
Žmonės pasakoja, kad čia, kur dabar Pakalnių piliakalnis, yra kažkas užpilta – bažnyčia ar pilis. Per Velykas kalnas atsiveria ir aplink vaikšto žmonės. Apačioje piliakalnio, kur yra grioviai, matosi durys, bet kai tik prieini prie tų durų, tai tos durys užsidaro. Naktį pavojinga eiti prie piliakalnio, nes kažkas priėjusį pradeda vedžioti aplink kalną ir tik ryte paleidžia.
Naktimis prie piliakalnio dega auksas. Seniau piliakalnio viršūnėje buvo keturi dideli akmenys ir gili skylė. Kai mesdavo akmenį, tai nesigirdėdavo, kada nukrito. Dar kiti kalba, kad piliakalnį geležinėm kepurėm sunešė.(O. Zabulienė, Pakalniai).
Pakalnių dvaro ežere yra paskendę turtai. Naktimis žmonės toje vietoje matė degant ugnį. Į šitą ežerą per prancūzų karą Napoleonas nuleido didelę apkaustytą skrynią su brangenybėmis. Planą, kur yra ta vieta, paliko Pakalnių ponui. Pasakojama, kad ponia Felicija Kuliešienė turėjusi prancūziškai surašytą dokumentą, kuriame buvusi nupiešta dėžė, duoti jos matmenys ir nurodyta lobių vieta. Dvarininkė ruošėsi apie lobį pranešti, bet nespėjo, nes ją išvežė, o dokumentas dingo. (J. Skrebiškis, Pakalniai)
Padavimai apie Vitkūnų piliakalnį
Ponas liepė kareiviams kastuvais supilti kalną. Tie nepaklausė, tada ponas užpyko ir liepė supilti kalną kepurėm Ir supylė Vitkūnų piliakalnį.
Kitas padavimas teigia, kad per karą kareiviai, norėdami apsiginti nuo priešų, supylė šį piliakalnį kepurėmis.
Vitkūnų piliakalnyje esanti apkasta bažnyčia – girdėti, kaip varpai skamba po žemėmis.
Piliakalnyje buvusi skylė. Pririšę akmenuką prie siūlo, išvyniodavo visą špulę (ritę) ir galo nepasiekdavo. Sako, kai naktimis ganydavo arklius, girdėdavo kanopų bildesį. Geležiniai pančiai tik skamba, o eina ieškot – nieko nėra.
Pro piliakalnį, būdavo, naktį važiuojant kažkas ratus numauna. (A. Viburienė, Vitkūnai)
Viskėnų kaimo padavimai
Viskėnų kaime buvo neišbrendamos balos – akivarai. Ši vietovė neturėjo vardo. Skrido pro šalį varna ir suriko: „Ak!“ – tą raistą žmonės pavadino Aklių raistu.
Netoli yra nedidelis ežeriukas, vadinamas Ulanėliu. Čia prancūzmečiu prigėrė prancūzų kareivis – ulonas. (J. Dubovikas, Viskėnai)
Prie Utenaičio ežero yra apvali dauba, vadinama Velnio bliūdeliu (dubeniu). Vidury – samanom apaugęs kauburėlis. Pasakojama, kad po tom samanom yra gili duobė, kartimi nepasiekiama. Tai iš ten vidurnakty girdisi šaukštų skambėjimas – lyg kas valgytų.
Šalia Velnio bliūdelio esančiose pievose seniau ganydavo arklius. Kartą naktį sugulę bernai jau pradėjo snausti, tik girdi: „tapu tapu tapu“ – ant širmo žirgo kažkoks raitelis atlekia. Žmonėms labai neramu pasidarė, bet raitelis dingo. Kitą naktį tas pats raitelis ant bėro žirgo atjoja, žvangučiais žvangindamas. Vyrai labai persigando. Vienas persižegnojo – ir dingo raitelis. Žmonės tarėsi, kaip tuo raiteliu atsikratyti. Sutarė jį apšlakstyti švęstu vandeniu. Trečią naktį vėl jis atjoja. Vyrai apšlakstė jį švęstu vandeniu ir nuo to laiko raitelis nebesirodė.
Pasakojama, kad Velnio bliūdelyje gyvenančios laumės. Naktį jos eina prie Raudžio ežero ir verkia. Tai dėl to tas ežeras taip vadinasi. (A. Matiukas, Viskėnai; A. Mameniškis, Utenėlė)
Anekdotai. Pasakos
Anksčiau Pakalniuose gyveno kaimietis pavarde Pilka. Eina žmogus ir mato – prie kelio pririštos avys. Susitinka senį ir klausia:
– Kieno čia avelės pririštos?
– Tos avelės yra Pilkos, –atsako senis.
– Aš ir pats matau, kad pilkos, –sako šis. ––Bet kieno jos yra?
–Taigi sakau, kad Pilkos.
– Aš matau, kad pilkos, bet kieno?
Taip abu ir nesusišnekėjo...(M. Šerepėka, Viskėnai)
Vienas klebonas mokėjo gražiai pamokslus sakyt, o kitam nesiseka. Jis klausia patarimo. Pirmasis moko: „Pirma pasirašyk, o paskui suvalgyk“.Užlipa sakyklon klebonas ir tyli. Po kiek laiko ir sako: „Mieli parapijiečiai, čia yra (rodo į pilvą), o čia nėra (rodo į galvą)...“(M. Šerepėka, Viskėnai)
Vienas tėvas turėjo tris dukteris. Dvi išleido už vyrų, o trečioji liko. Ateina jaunikis jai pirštis, tėvas nenori jos atiduoti. Sako, nesugyvensit, ne kokio būdo. Vyras neatstoja:
„Leisk už manęs, pamatysi, kaip mes gražiai sugyvensim“. Tėvas pagaliau sutiko.
Po savaitės reikia važiuoti atmalduos (toks paprotys buvo – po savaitės jaunavedžiai turi aplankyt tėvus). Vyras kinko arklį, o šalia jo po kojomis maišosi paršas. Vyras ir sako:
–Traukis iš čia, aš daugiau nesakysiu – pamatysi, kas tau bus. – Paršas vis tiek nesitraukia. Vyras paėmė ir užmušė paršą. Pasikinkė arklį, sėdo abu ir važiuoja, tik stabt – arklys ir nė iš vietos. Vyras ragina arklį:
-Trauk, aš daugiau nesakysiu, kas bus. – Arklys vėl nė iš vietos. Vyras užmušė arklį ir sako žmonai:
–Kinkykis į ratus ir važiuojam. Aš daugiau nesakysiu, kas tau bus! – Žmona pasikinkė ir traukia. Taip ir atvažiavo į tėviškę. O čia atmalduos suvažiavusios ir jos vyresnės seserys su vyrais ir vaikais. Tėvas iškūreno pirtį, padėjo ant stalo šimtą litų ir sako:
–Katra pirma grįšit iš pirties, tai pinigai ir atiteks.
Nuėjo seserys į pirtį, prausiasi. Kur buvęs, kur nebuvęs trečiosios vyras ragina žmoną:
– Eik greičiau namo! –O ji sako, kad dar neapsirengusi. Vyras jai:
–Eik greičiau, aš daugiau nesakysiu, kas tau bus!
Ta tik drabužius po pažastim ir parėjo nuoga. Tėvas atidavė šimtą litų. Taip jie gražiai ir sugyveno. (M. Šerepėka, Viskėnai)
Žemdirbystės papročiai, orų spėjimai, liaudės medicina, posakiai
Kada pirmą kartą pavasarį šeimininkas grįžta su žagre iš lauko, moterys išlėkusios iš trobos pila jį vandeniu, kad gera būtų vasara, dažnai palytų lietus.
Žirnius žemdirbiai sėdavo mėnulio pilnatyje ir pradžioje savaitės, kad ankštys būtų pilnos ir virkščios ilgos.
Kai sėja rugius, vyrai nesiskuta barzdos, kad želmenys gražiai suželtų.
Agurkus sėja, kai žydi bezai (alyvos) ir per mėnulio pilnatį. Tada agurkai gerai auga ir būna dideli. O kad daug nertųsi, reikia, kad šeimininkas kelis kartus peržergtų lysvę.
Pjaudami rugius taikydavo surišti paskutinį pėdą kuo didesnį, kad kitais metais gerai derėtų rugiai.
Pučiant žiemiui nieko nesėja, nes blogai dygsta.
Kad pelės javų neliestų, juos į klojimą stengdavosi vežti penktadienį.(J. Viburys, Vitkūnai)
Jei kurmiai kelia daug kurmiarausių, tai bus ilgas ruduo ir šilta žiema.
Kai saulė leidžiasi ir dangaus pakraščiuose būna raudona, bus vėjas.
Kai katės drasko medį, buria lietų. Jei žiemą šuo voliojasi, tai bus atlydys.
Ratas aplink mėnulį reiškia orų permainą. (O. Ušackienė, Baltučiai)
Daržoves sodinti reikia, kad nebūtų nei saulės, nei mėnulio. ( A. Pakalnis, Vieteikiai).
Bulves sodina senam mėnuly(delčioj).
Jei varna sniege voliojasi, tai bus atodrėkis, jei aukštai medy tupi – atšals.
Varnos rėkia prieš lietų. (O. Viburienė, Aleksiejiškis)
Grizą užkalbėdavo žodžiais: „Kai du, sakyt vienas, kai trys, tai du, keturi – tai trys“ arba “Čia ne vienas, čia ne du, čia ne trys“. Taip kartojama 3 sykius. Paskui reikia paimti raudoną vilnonį siūlą ir užrišti grizą (O. Ušackienė, Baltučiai).
Rožę atkalbėdavo šitaip: „Ėjo Kristus per pievą, rado tris rožes ir pasakė: viena nupulk, kita prapulk, trečia išnyk“. (A. Pakalnis, Vieteikiai)
Pabučiuosiu į papadį. Ačiū už žingsnį – išreiškiama padėka.
Eidamas nusišlapina – taip sakoma apie labai darbštų, negaištantį.
Arklių mėšlo marškinių sterblėj parsineša – apie taupumą.(E. Sirgedienė, Pakalniai)
