Kaimo ateitis - visų mūsų ateitis

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 4,8 / 5 (631 balsai)

Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatas Albertas Miškinis,

išrinktas Utenos rajono gyventojų.

Nuotr. iš Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių

Albertas Miškinis

Žemės ūkio pertvarka labai domisi ne tik kaimo žmonės, bet ir miestiečiai. Ne vien dėl to, kad juos maitina kaimas, bet ir dėl betarpiško ryšio su žeme. Sunku rasti miestietį, kuris kaime neturėtų pačių artimiausių žmonių.

Dabar jau niekas nebetvirtina, kad agrarinė reforma reikalinga. Nesusitariama tik dėl reformos pobūdžio ir tempų. Pastarojo pusmečio spaudoje Lietuvos Aukščiausioji taryba dažnai buvo kaltinama ketinimu visą žemę grąžinti savininkams, likviduoti kolūkius, nuo ko „turėtų prasidėti badas“. Aukščiausioje taryboje ne kartą buvo aptarinėjama agrarinė reforma, nutarimų projektai skelbti laikraščiuose, tačiau niekuomet nebuvo kalbama apie ūkių likvidavimą. Kolūkiai ir tarybiniai ūkiai savo amžių senai atgyveno, tačiau siūloma juos ne panaikinti, o pertvarkyti į tokias žemės ūkio įmones, kuriuose būtų užtikrinta privati nuosavybė. Kol nepriimti agrarinės reformos įstatymai, negalima tiksliai nurodyti visuomeninio turto ir žemės privatizavimo būdų. Bendrais bruožais pertvarką žemės ūkyje galima būtų įsivaizduoti tokiu būdu.

Žemės ūkio įmonių turto privatizavimas

Ūkiuose bus sudarytos turto privatizavimo darbinės komisijos, pavaldžios apylinkių agrarinės reformos taryboms. Kolūkio nariai savo pareiškimuose nurodys darbo stažą bei savo pageidavimą, kokia forma norėtu naudoti privatizavimo eigoje įgytą turtą. Ūkio administracija inventorizuos turimą turtą, sudarys sąrašą žmonių, pretenduojančių į ūkio turtą ir sušauks pirmąjį pretendentų susirinkimą. Į sąrašus turėtų būti įtraukiami ūkio nariai, pensininkai, ūkininkai, prieš tai dirbę ūkyje, ir asmenys, kurių teisę į turtą pripažins pretendentų susirinkimas. Atsižvelgiant į pretendentų pageidavimus, parengiamas ūkio reformavimo projektas. Kiekvienam pretendentui tenkanti turto dalis apskaičiuojama proporcingai darbo stažui, galbūt įvardijant ir jo darbinį indėlį.

Žinodamas, už kokia sumą galės įsigyti turto, kiekvienas žmogus galės rinktis sau tinkamesnį kolektyvą, kuris bendrai įsigytų nedalomą turto kompleksą. Tai gali būti ferma su gyvuliais, pagalbiniais pastatais ir būtinais mechanizmais, lentpjūvė, malūnas, mechaninės dirbtuvės su stambia technika, ir pan. Stambesnį gyvulininkystės kompleksą galėtų įsigyti jame dirbantys žmonės, pasitelkę į savo būrį tiek pensininkus, kad bendrai galėtų padengti komplekso vertę. Galbūt įstatyme bus numatyta galimybė pasinaudoti ir savo santaupomis.

Žemės reforma

Įstatymas leis atgauti teises į žemės nuosavybę, pasirenkant tolimesnę jos naudojimo formą – steigti valstiečio ūkį ar jungtis į žemės ūkio įmonę. Siūloma leisti įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, miškų ir vandens telkinių ir viso iki 80h. Tų žemės savininkų ir jų įpėdinių, kurie, kurie negali gerai ūkininkauti, žemę siūloma išpirkti. Ūkininkai, ankščiau neturėję žemės arba turėję jos mažiau, privalės pirkti ją išsimokėtinai per 25 metus. Žemės hektaro kaina mokslininkai siūlo nustatyti apie 3000 rublių.

Norint gerai sutvarkyti stambų šiuolaikinį ūkį, reikia labai didelio noro, kantrybės ir lėšų. Maži ūkiai su senoviniais kaimo trobesiais yra neperspektyvūs, juose sunku našiai ūkininkauti. Matyt, ir ūkininkų, ypač pradžioje, daug nebus. Vyriausybė ruošia ūkininkų rėmimo programą, tačiau reikia atsižvelgti į dabartinės mūsų valstybės nuskurdimo lygį. Tad pasikliauti teks daugiausia savo jėgomis.

Pagrindinė kaimo žmonių dalis ir toliau dirbs bendrovėse, kurioms daugiausia ir pritaikyta stambioji žemės ūkio technika.

Žemės ūkio bendrovės

Prieš metus – dvejus dalis kolūkių bandė persiformuoti į akcines įmones, tačiau jų valdymo ir nuosavybės formos neatitinką klasikinių akcinių įmonių tipų. Iš akcinės įmonės sunkiau ir išstoti, nes reikia rasti savo akcijų pirkėją.

Kaimo žmonėms parankesnė būtų žemės ūkio bendrovės ūkininkavimo forma. Tokias bendroves nesunku suformuoti iš kolūkių ir tarybinių ūkių. Jų vietoje gali įsisteigti viena ar kelios bendrovės. Kiekvienas bendrovės narys iš privatizuojamojo ūkio jam tenkinančią turto dalį įneštu kaip pajų. Pajininkai savo susirinkime renka vadovus, nustato jų atlyginimą. Metų gale apskaičiuojamas bendrovės pelnas ir paskirstomas proporcingai pagal pajus. Tokiu būdu ir nedirbantys pensininkai aktyviai galėtų dalyvauti įmonės valdyme ir gauti pajamas dividendų pavidalu. Išstoti iš bendrovės ir atgauti savo pajus bus galima per pusę metų. Ateityje ūkinės bendrovės galėtų smulkėti, dalytis į atskirus ūkius.

Aukštaitis, 1991, vas., 2