Kauno funikulieriai

Iš „Graži tu mano“.

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 3,3 / 5 (104 balsai)

Prancūziškas pavadinimas „funiculaire“ kilęs nuo lotyniško žodžio funiculus, kuris reškia virvutė, lynas. Funikulierius (liet. keltuvas) - trumpas geležinkelis su lynine traukle, įrengiamas stačiuose šlaituose keleiviams vežti. Daugiausia keltuvai naudojami kalnuotose šalyse. Pirmieji keltuvai įrengti 1854 m. Genujoje (Italija) ir Zemeringe (Austrija).

Kaunas – vienintelis Lietuvos miestas, kuriame įrengti įdomios architektūros inžinieriniai statiniai, sumaniai pritaikyti prie aplinkos (tiesa, Vilniuje neseniai atsirado panašus įrenginys – keltuvas į Gedimino kalną). Funikulieriai pastatyti Lietuvos prezidento Antano Smetonos rūpesčiu. Žaliakalnio funikulierius, įrengtas 1931 m., o 1935-aisiais pradėjo veikti antrasis Kauno funikulierius Aleksote, sujungęs Nemuno krantinę su Aleksotu, Linksmadvariu.

1938 m. rūpinantis miesto gyventojų susisiekimu, Kauno miesto planuose buvo numatyta pastatyti dar keletą keltuvų. Vienas jų, sujungiantis Vytauto gatvę (nuo dabartinių Parodos rūmų) ir gatveles ties Kauno apskrities viešąja biblioteka, buvo net suprojektuotas, kitas turėjo pagerintinti A. Mackevičiaus ir aplinkinių gatvių susisiekimą su centru. Sovietmečiu tos idėjos irgi ne kartą analizuotos, tačiau iki konkrečių darbų neprieita.

2003 m. funikulieriams suteikti kultūros paminklo statusai.

Abu funikulieriai veikia nepakeitę pirminės funkcijos bei autentiškos architektūros, sudaro darnią visumą su aplinka ir suteikia informacijos apie to meto inžinerijos bei architektūros lygį. Juos pelnytai galėtume laikyti prieškario Kauno laikus menančiais simboliais.

Žaliakalnio funikulierius

Keltuvas į Žaliakalnį įrengtas 1931 m. pačiame miesto centre, A. Mickevičiaus gatvės gale, vokiškų keltuvų pavyzdžiu, naudojant užsienyje pirktus bėgius ir įrengimus. Jo žemutinė stotelė pastatyta prie V.Putvinskio gatvės, o viršutinė – Aušros ir Žemaičių gatvių sankryžoje. Viršutinė stotelė įrengta su rūsiu. Jame sumontuoti keltuvo mechanizmai, saugomi įvairūs reikmenys. Numatytos patikimos keltuvo apsaugos sistemos: vagonai turi specialius automatinius stabdžius, kurie, trūkus lynui, neleidžia vagonams riedėti žemyn.

1932–1935 m. nuotrauka [Iš J. Palio asmeninio rinkinio]

Keltuvo kelias yra viena pora bėgių, išsišakojusių į dvi poras pusiaukelėje – kylančiam į viršų vagonui ir besileidžiančiam žemyn prasilenkti. Valdymo pultas įrengtas viršutinėje stotelėje. Čia veikia lynų ratai, kuriuos, paspaudus specialią rankeną, tai vienon, tai kiton pusėn suka elektros variklis. Pasiekę trasos galą, vagonai sustoja automatiškai. Keltuvo paleidimą ir darbą kontroliuoja stotelėje budintis mašinistas. Vagonai turi specialius automatinius stabdžius, kurie, trūkus lynui, tuojau apkabina bėgius ir neleidžia vagonams riedėti žemyn. Lynai keltuvo trasoje nutiesti tarp bėgių; juos prilaiko specialūs ritinėliai su rutuliniais guoliais. Keltuvo vagonėliai mediniai, apkalti skarda, juda 2 m/s greičiu. Kelionė trunka 1 min 35 s. Bėgiai plieniniai, 1200 mm pločio, pirkti Vokietijoje. o vagonai bėgiais rieda 138 m. Bėgių nuolydis yra 26 laipsnių , keliamoji galia 1875 kg.

Žaliakalnio keltuvas įrengtas Kauno miesto savivaldybės rūpesčiu. Statyba atsiėjo daugiau kaip 269 tūkst. litų. Projektavo ir įrengė Vokietijos įmonė iš Dresdeno „Curt Rudolph.“

Tarpukaryje per parą jis dirbo 16 valandų. Keltuvą aptarnaudavo 9 darbuotojai: mašinistas, 4 kasininkės, 4 konduktorės - vagonų palydovės, atlikdavusios ir bilietų kontrolierių pareigas. Per darbo dieną keltuvas atlikdavo apie 210 reisų ir perveždavo vidutiniškai 3280 keleivių. Į vagoną tilpdavo 35 žmonės.

Už naudojimąsi keltuvu buvo nustatytas nemažas mokestis: už kėlimąsi į Žaliakalnį – 10 centų, už nusileidimą į miesto centrą – 5 centai. Dauguma Žaliakalnio gyventojų ar ten dirbančių žmonių nuo kalno leisdavosi laiptais pėsčiomis, o nemažai jų ir kopdavo į kalną. Pavyzdžiui, 1937 m. besileidžiančių keltuvu žemyn žmonių skaičius nesudarė nė trečdalio visų juo pasinaudojusių keleivių. Stengiantis didinti keleivių skaičių, buvo net siūloma panaikinti šalia esančius Aušros laiptus.

Plečiantis Žaliakalnio teritorijai, didėjo gyventojų skaičius, kūrėsi gydymo įstaigos, pramonės įmonės, todėl gyventojai daugiau naudojosi keltuvu. 1939 m. keltuvo paslaugomis pasinaudojo virš 2 mlj. žmonių. Per Antrąjį pasaulinį karą funikulierius nenukentėjo.

Apie 1950 m. Nuotrauka [Iš J. Palio asmeninio rinkinio]

Sovietmečiu Žaliakalnio keltuvas, jį suremontavus, veikė ir toliau, išskyrus rekonstrukcijos laikotarpį. Kėlimasis ir leidimasis keltuvu kainavo 1 kapeiką. 1970 m. pervežta daugiausia keleivių – daugiau kaip 5 milijonai, kai veikė ant kalno buvusi radijo gamykla. Tuomet prie keltuvų nusidriekdavo eilės. Keltuvas dirbo dviem dviem pamainom. Jį aptarnavo 10 darbuotojų. 1986 m. atliktas kompleksinis remontas. Viršutinėje stotelėje pastatyti keleivių peronai, prie žemutinės nugriauti seni pastatai, įrengtas skveras, pastatyta skulptoriaus Broniaus Zalenso skulptūra „Mergaitė su dūdele”.

Nuo 1992 m. Žaliakalnio keltuvas priklausė EBSW valdomai įmonei „Ciklonas”, veikė su pertraukomis. 2003 m. kovo mėn. keltuvą aukcione nupirko bendrovė „Kauno liftai“. Šeimininkai atkūrė autentišką 1931 m. atidaryto keltuvo vaizdą. Rekonstrukcijos metu sutvarkytas keltuvo mechanizmas, bėgiai, vagonai, aikštelių apšvietimas. Apatinėje stotelėje ant sienos pakabintas didelis laikrodis, aptarnaujantys darbuotojai vilki praeito amžiaus 3-io dešimtmečio pradžios uniformas.Vagonėliuose skamba tarpukario muzika.

2009 m. Fotogr. D. Giniuvienė

2004 m. Žaliakalnio keltuvio viršutinėje stotelėje atidaryta fotografijos „F Galerija“ (vadovas Mindaugas Kavaliauskas), kiekvieną mėnesį keičiama ekspozicija. Dabar vidutiniškai per dieną funikulieriumi važiuoja nuo 400 iki 600 keleivių. Šiuo metu bilietėlio kaina – 50 ct.

2009 m. Fotogr. D. Giniuvienė

1996 m. lapkričio 30 d. Žaliakalnio funikulierius paskelbtas respublikinės reikšmės kultūros vertybe, turinčia istorinę, technologinę ir architektūrinę vertę, o 2003 m. spalio 9 d. Vyriausybės nutarimu Kauno Žaliakalnio funikulierius paskelbtas kultūros paminklu. 2004 m. spalio 16 d. išleistas keltuvui skirtas pašto ženklas (dail. Giedrė Luzinienė).

Aleksoto funikulierius

1935 m. gruodžio 6 d., prezidentui A. Smetonai palaiminus, Kaune ant Aleksoto kalno buvo paleistas funikulierius, kuris sujungė Senamiestį su tada nauju Aleksoto rajonu. Kai tarpukariu Linksmadvario gyvenvietėje įsikūrė VDU fizikos-chemijos fakultetas, J.Damijonaičio pradinė mokykla, Lituanistikos institutas, oro uostas, susirūpinta gyventojų, tarnautojų, studentų susisiekimu su miestu.

1938 m. Nuotrauka [Iš J. Palio asmeninio rinkinio]

1950 m. funikulieriumi važiavo 558, o 1960 m. - 894 tūkstančiai žmonių. Gausėjant autotransporto, funikulierius tarnauja daugiau kaip paminklas nei kaip patogi susisiekimo priemonė, juolab kad užkilus į kalną atsiveria puiki miesto panorama. Per vieną dieną funikulierius atlikdavo 226 reisų. Viena kelionė, kaip ir dabar, trukdavo 1 min. 8 sek.

Funikulierius pastatytas pagal šveicarų firmos projektą, naudojant šveicariškus įrengimus. Kauno savivaldybei jis kainavo 200 tūkst. litų. Vokiečių okupacijos metais (1941-1944 m.) Aleksoto keltuvas kurį laiką neveikė.

Šiuo metu funikulieriaus priežiūra rūpinasi AB „Autrolis“. 1989 m. buvo atliktas kapitalinis remontas už 39 tūkst. Lt. Funikulieriaus išlaikymas per metus kainuoja virš 70 tūkst. litų.

2009 m. Fotogr. D. Giniuvienė

Funikulieriaus kelias liko nepakitęs iki šių dienų - vienbėgis su išsišakojimu trasos viduryje vagonams prasilenkti. Vagonuose įtaisyti specialūs automatiniai stabdžiai, kurie, lynams trūkus, neleistų vagonams riedėti žemyn.

2009 m. Fotogr. D. Giniuvienė

Funikulieriaus paslaugomis dabar naudojasi Muzikos akademijos Kauno skyriaus dėstytojai ir studentai, Kauno psichiatrinės ligoninės konsultacinės poliklinikos darbuotojai, J. Dobkevičiaus vidurinės mokyklos mokytojai ir mokiniai bei jų tėveliai, žmonės, gyvenantys šalia mokyklos, jų svečiai ir turistai. Netoli funikulieriaus yra apžvalgos aukštelė nuo kurios galima pasigrožėti puikia Kauno miesto centro ir senamiesčio panorama, Nemuno ir Neries upių santakos vaizdais. Šiandien funikulierius toliau atlieka visuomeninio transporto funkcijas - veža keleivius kildamas ir leisdamasis Aleksoto kalnu. Išsaugota pirmykštė funikulieriaus išvaizda ir įranga, kuri nepriekaištingai veikia iki šiol. Funikulieriaus bėgių ilgis - 142 m., nuolydis 29,5 laipsnių, keliamoji galia 2000 kg., vidutiniškai vagone telpa 25 žmonės. Per dieną funikulieriumi pasinaudoja apie 300-400 žmonių.

Straipsnį parengė D. Giniuvienė, Kauno apskrities viešoji biblioteka, Informacinių paslaugų skyrius, Kaunistikos grupė

Literatūra

1. Aleksoto keltuvas / Pranas Juozapavičus. – Iliustr. // Mokslas ir gyvenimas. – 1958, nr. 11, p. 15.

2. Funikulieriai / Ona Stasaitienė // Technikos paveldas Lietuvoje. – Vilnius, 2008. – P. 23.

3. Funikulieriai. – Iliustr. // Kaunas : [informacinis leidinys / sudarytoja: Kristina Maculevičiūtė ; tekstų autorės ir redaktorės: Rasa Kriaučionytė, Jūreta Valentienė, Žydrūnė Dėdelytė ; nuotraukos: Gintauto Stulgaičio … [et al.]. – Kaunas, 1996. – P. 28.

4. Jau numatytas trečiasis Kaune keltuvas būsias į Italijos gatvę // Lietuvos aidas. – 1938, lapkr. 15.

5. Koks jis, Žaliakalnio ir „Nemuno“ funikulierius? / Vidmantas Kiaušas // Nemunas. – 2005, bal 14-20 (nr. 15), p. 10.

6. Žaliakalnio keltuvas / Pranas Juozapavičius. – Kaunas, 1981.I.16. – 6 lap. – Mašinraštis.

7. Žaliakalnio keltuvas. – Prieiga per internetą. URL: http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDaliakalnio_keltuvas . – Žiūrėta, 2009, birželio1 d.