Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Žodis „kraštotyra“ reiškia išsamų ar teminį šalies, regiono ar gyvenvietės tyrimą ir yra kaip pagalbinė istorijos mokslo tyrimų šaka. O patį kraštotyrininką labai taikliai apibūdino buvęs Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkas Aleksandras Šidlauskas sakydamas, kad „kraštotyrininkas – tai kultūrinės veiklos mėgėjas, prasmingo laisvalaikio leidėjas, pirmasis savo seniūnijoje įgyjantis mokslinio darbo pradmenis. Suprasdami šios veiklos darbų svarbą ir prasmę, kai kurie jų tampa žymiais praeities tyrėjais“. (
Šidlauskas Aleksandras. Ir kraštotyrininkai rašo istoriją.– Mokslas ir gyvenimas, 2008, nr. 5, p. 14.).
Kraštotyros darbas bibliotekose yra labai svarbus. Analizuodami bibliotekų veiklą galime pastebėti, kad biblioteka viena nuo kitos gali pasirodyti savo išskirtinumu tik kraštotyros veikloje. Visos bibliotekos kaupia dokumentus, aptarnauja skaitytojus, rengia įrašus Nacionaliniam bibliografijos duomenų bankui (NBDB), pildo elektroninius katalogus, atsako į užklausas ir tuo jos yra visos panašios savo veikla. Išskirtinumo bibliotekai suteikia kraštotyros veikloje tiriamieji objektai. Jie yra skirtingi, kaip ir bibliotekos aptarnaujamame mikrorajone gyvenantys žmonės. Vienas regionas gali būti išskirtinis savo krašto rašytojais, poetais, literatais, kitas – garsiais menininkais, aktoriais ar dailininkais, dar kitas – gali pasigirti nusipelniusiais sporto srityje žmonėmis. Vienas – gali būti ypatingas savo gamtos ar istorijos paminklais, o kitame miestelyje žmonės gali turėti unikalias asmenines bibliotekas ir tai jau suteiks tam miesteliui išskirtinumo, o bibliotekininkams bus puiki dirva kraštotyros veiklai.
Rinkdami medžiagą apie savo kraštiečius bibliotekininkai turi žinoti, kad kraštiečio sąvoka dažnai prilyginama tik gimimo tam tikroje vietovėje faktui, tačiau taip nėra. Kraštietis yra ir asmuo, kuris gyveno ar dabar gyvena tame krašte ir yra kuo nors nusipelnęs, išskirtinis mokslo, kultūros, švietimo, tautodailės ar kitose srityse. Dėmesį reikėtų telkti į personaliją ir jos paliktus pėdsakus toje vietovėje. Vieno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos fondas nuo kito rajono – pirmiausia skiriasi būtent kraštotyros išteklių turiniu, todėl dėl šios priežasties kraštotyros fondui turi būti teikiamas išskirtinis dėmesys ir prioritetas.
Viešosiose bibliotekose kraštotyros fondai komplektuojami vadovaujantis IFLA (International Federation of Library Associations) Viešųjų bibliotekų sekcijos parengtomis rekomendacijomis, kuriose nurodyta: kiekviena biblioteka turi kaupti savo krašto fondą ir būti informacijos, susijusios su aptarnaujama teritorija, centru. Kraštotyros dokumentų fonde turi būti sukaupti publikuoti dokumentai: knygos, brošiūros, žurnalai, laikraščiai, lankstinukai (skrajutės), kartografiniai leidiniai, natos, garsiniai ir regimieji dokumentai, garso bei vaizdo įrašai ir nepublikuoti (rankraštiniai dokumentai).
Rankraštinis paveldas
Norint aptarti rankraštinio paveldo svarbą ir aktualumą visuomenei, visų pirma, vertėtų išsiaiškinti rankraštinio paveldo sąvoką. Pasak doc. dr. Almos Braziūnienės, kalbėdami apie paveldą, pirmiausia turime galvoje iš praeities paveldėtus dalykus, kurie dabarties žmogui yra svarbūs ir būtini išsaugoti. Rankraštinis paveldas – ypatingai saugomas kultūrinis palikimas, kurio pagrindas yra ranka ar spausdinimo būdu užrašyti, tačiau netiražuoti vienetiniai dokumentai. Tai gali būti laiškai, rašytojų, poetų ar literatų kūriniai, įvairūs asmens dokumentai, dienoraščiai, prisiminimai, įmonių archyviniai dokumentai.
Bibliotekoms verta kaupti rankraštinį paveldą todėl, kad taip jos parodo savo miesto ar miestelio kultūrinį palikimą, savo krašto išprusimą bei įrodo, kad biblioteka, kaip maža atminties institucija, yra pajėgi susidoroti su didžiuliu krašto rankraštiniu paveldu. Tokiu būdu bibliotekos suteikia galimybes moksliniams tyrinėjimams, panaikina bibliotekoms būdingą institucinį uždarumą, įsilieja į visuomeninį gyvenimą ir parodo savo aukštą, kaip atminties institucijos, išsivystymo lygį.
Rankraštį, kuris buvo parašytas prieš keletą dienų, vargu ar pavadintume svarbiu visuomenei paveldu. Tačiau, bėgant laikui šis rankraštis įgauna vis didesnę vertę. Todėl svarbu kiekvieną rankraštį, kurį gauna biblioteka, išsaugoti, nes tik po ilgo laikotarpio galima bus nustatyti to rankraščio vertę. Rankraščiai yra autentiškiausias kuriančio žmogaus sielos liudijimas. Ranka rašytas raštas yra individualus, susijęs su rašančiojo charakteriu, nuotaika, gyvenamosiomis realijomis. Ranka rašo ne tik tekstą, ji užrašo ir dvasinę energiją. Todėl rankraščiai neturi senaties termino, laikas tik augina ir brandina jų vertę.
Asmeninės bibliotekos – rašytinio kultūros paveldo dalis
Asmeninių bibliotekų paveldas yra vertas didesnio bibliotekininkų dėmesio, nes tai mūsų rašytinio kultūros paveldo dalis. Asmeninių bibliotekų kolekcijos praturtina Viešosios bibliotekos fondą. Asmeninių bibliotekų tyrimai padeda geriau pažinti tų bibliotekų savininkų knyginius interesus, parodo jų skaitymo kultūrą, padeda atskleisti atitinkamais istoriniais laikotarpiais išleistų knygų įvairovę ir jų vertę.
Asmeninė biblioteka, kaip mokslinio tyrimo objektas ir šaltinis, veria neaprėpiamas tyrimų galimybes įvairių mokslo krypčių tyrėjams įvairiose humanitarinių ir socialinių mokslų paradigmose (knygos kultūros istorija, komunikacijos istorija, kultūros istorija, skaitymo istorija, literatūros istorija, mentaliteto istorija, kultūrų sąveikų istorija).
Šiame, naujųjų technologijų amžiuje, Lietuvoje asmeninėms bibliotekoms skiriamas nepakankamas dėmesys. Dar kitaip vadinamoms namų arba šeimos bibliotekoms neliko vietos ir Lietuvos bibliotekų tipologijoje, nors daugelis knygos tyrėjų žino, kad asmeninės bibliotekos davė pradžią ne vienai šiuo metu garsiai pasaulio bibliotekai.
Nėra tikslių duomenų apie sukauptas asmenines bibliotekas, nėra žinoma, kiek jų yra, kokios jos ir kur jos. Viešosios bibliotekos savo interneto svetainėse skelbia informaciją apie bibliotekoje saugomas knygų kolekcijas, tačiau duomenų apie namuose sukauptas šeimų bibliotekas nėra. Medžiagos rinkimas apie asmenines bibliotekas šiuo metu turėtų būti vienu iš svarbiausių kraštotyrininkų dėmesio objektų. Ištisus dešimtmečius kraštotyrininkai užrašinėjo dainas, rinko pasakas, padavimus, legendas apie savo kraštą, kruopščiai tyrinėjo, ką močiutės valgyti gamino, kaip audė ir mezgė, kokius drabužius dėvėjo, kokius šokius šokdavo, kokias gėles augino ir kokius kieme darželius puoselėjo. Tačiau į knygas, išsaugotas šeimose, atkreipė dėmesį tik vienas kitas.
Norėdami surinkti minėtą informaciją, pirmiausia turime pradėti visa tai fiksuoti regionuose, o paskui būtų galima surinktą medžiagą apibendrinti ir išsiaiškinti, kokia gi ta situacija yra Lietuvos mastu. Rinkti informaciją apie asmenines bibliotekas ypač svarbu dabar, kuomet jaunoji karta tradicinius spausdintus leidinius keičia į skaitmenines knygas ir knygų kaupimas nebėra toks aktualus, koks buvo prieš du ir daugiau dešimtmečių. Tačiau fakto, kad namų bibliotekose sukauptos knygos buvo ir yra žmonių kultūrinio gyvenimo dalis, negalime paneigti. Tie, kurie tyrinėja asmenines bibliotekas, gali pasakyti, kad jose yra užfiksuota nemažai svarbios informacijos apie tos bibliotekos savininko veiklą, pasaulėjautą ir asmeninio gyvenimo bruožus. Tik sutelkta, neišsklaidyta asmeninė biblioteka yra unikalus autentiškas šaltinis, leidžiantis pažinti savininko asmenybę, socialinę aplinką, formavusią jo išsilavinimo lygį bei pasaulėžiūros principus.
Pažintis su išeivių asmeninėmis bibliotekomis, atkeliavusiomis į Anykščių L. ir S. Didžiulių viešąją biblioteką, parodė, kad tautiečiai, gyvenantys išeivijoje, siekė skleisti žinią apie save per knygą. 2015 metais tyrinėjant iš Brazilijos į Lietuvą atsiųstą pedagogės, literatės Halinos Didžiulytės-Mošinskienės ir jos vyro architekto, bibliofilo Algirdo Mošinskio asmeninę biblioteką, pavyko atrasti jų gyvenimo faktų, kurie niekur nebuvo skelbti ir tikėtina mažai kam žinomi. Siųsdamas knygas į Lietuvą A. Mošinskis knygų tuščiuose puslapiuose ne tik paliko įrašus apie save, bet ir įklijavo nuotraukas su komentarais, kurios buvos kaip svarbios ir reikšmingos jo veiklos Brazilijoje įrodymas (Knygotyra. 2015. t. 65. p. 149-177). https://www.lituanistika.lt/content/61242
Pažintis su prof. Juozo Meškausko iš Jungtinių Amerikos valstijų į Anykščius atkeliavusia biblioteka, leido įsitikinti, kad tai yra akivaizdus bibliotekos savininko gyvenimo, profesinės ir visuomeninės veiklos išeivijoje atspindys. Nusipelniusio Lietuvai ir medicinos istorijai tautiečio biografija išsamiai parengta tik ištyrinėjus jo asmeninę biblioteką.
http://mokslolietuva.lt/2018/02/is-amerikos-i-gimtine-atkeliavo-tautiecio-biblioteka/
Daug svarbių faktų ir žinių Lietuvai slepia tautiečių išeivių bibliotekos. Ir ne tik išeivių. Pasak dr. Ingės Lukšaitės, asmenines bibliotekas galima tirti daugeliu požiūrių, o jų pažinimas teikia duomenų kultūros istorijos problematikai: mentaliteto ir kultūrinių orientacijų formavimuisi, erudicijos pagrindų nagrinėjimui, kultūrų sąveikos reiškiniams suvokti.
Asmeninių bibliotekų klausimą jau daugiau kaip prieš du dešimtmečius (1998 m.) aptarė kolegos Panevėžio krašto bibliotekų konferencijoje „Asmeninė biblioteka – tautos istorinės atminties dalis“. Visą konferencijos medžiagą galime rasti virtualioje erdvėje. Prieiga per internetą: < https://www.pavb.lt/wp-content/uploads/2019/08/Asmenin%C4%97-biblioteka-%E2%80%93-tautos-istorin%C4%97s-atminties-dalis.pdf>
2014 m. Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus atliko tyrimą, aiškindamasis, kaip teorinė sąvoka „rašytojo asmeninė biblioteka“ atspindima Lietuvos atminties institucijų veikloje. Pasak muziejaus kuratoriaus Tautvydo Kontrimavičiaus, tokio pobūdžio tyrimų, kurių metu būtų sukauptos ir apibendrintos žinios apie įvairių institucijų saugomus knygų rinkinius, siejamus su personalijomis, Lietuvoje iki to laiko nebuvo daryta. Jo nuomone, dauguma asmeninių bibliotekų, kurias artimieji atiduoda saugoti bibliotekoms, paryškina akivaizdžią XXI a. pradžios asmeninių bibliotekų likimo tendenciją – knygos iš namų keliauja į bibliotekų lentynas, kur tęsia savo tiesioginę funkciją – būti skaitomos.
Kraštotyrininkai yra mokslininkų pagalbininkai. Rinkdami medžiagą apie šeimų bibliotekas jie turėtų išsiaiškinti tuos dalykus, kurie padėtų knygotyrininkams jas tyrinėti. Surinkus duomenis apie bibliotekos savininką, reikėtų išsiaiškinti, ką jam reiškia knyga ir kodėl jas kaupia, aptarti knygų skaitymo tradicijas senelių, tėvų ir paties bibliotekos savininko namuose. Skatintina pasidomėti, ar seneliai, tėvai turėjo namų biblioteką? Jei turėjo, kokia ji buvo ir koks jos likimas? Svarbu ir bibliotekos knygų rinkimo pradžia, komplektavimo būdai (pirkimas, dovanos, mainai, paveldėjimas). Be abejo, reikia užfiksuoti bibliotekos knygų skaičių, ir periodinių leidinių skaičių, suregistruoti rankraščius, jei tokių yra, ir nepamiršti nuotraukų albumų. Nuotraukos, kaip ir rankraščiai yra asmeninės bibliotekos dalis. Privalu atkreipti dėmesį į bibliotekos sudėtį – kokio turinio knygos: grožinė literatūra, mokslinė (pagal įvairias mokslo šakas ir t.t.). Svarbu pažymėti, ar bibliotekoje yra senųjų spaudinių (knygų, išleistų iki 1940 metų).
Tyrinėjantiems asmenines bibliotekas svarbu, ar asmeninėse bibliotekose yra knygų su autografais ir dovanojimo įrašais. Galbūt ne visi pastebėtų knygose paliktus įrašus, bei kitas marginalijas, todėl kraštotyrininkai rinkdami duomenis, į tai turėtų atkreipti dėmesį ir tą informaciją privalo užfiksuoti. Būtų naudinga išsiaiškinti, kaip yra tvarkoma biblioteka, ar yra inventorinė knyga, knygų katalogas ar sąrašas, ar knygos pažymėtos savininko spaudu, ar ekslibrisu. Tai tokie būtų pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikėtų gauti atsakymus renkant medžiagą apie asmenines bibliotekas. Parengus ir išplatinus anketas, atlikus anketinius tyrimus, galima išsiaiškinti, kokios bibliotekos yra išsaugotos, kuo jos ypatingos, ką būtų naudinga ir reikalinga išsaugoti ateities kartoms.
Tik dirbdami kartu: draugaudami, bendraudami, bendradarbiaudami mes galime tai padaryti. Daugiau kaip du dešimtmečius kalbama apie asmeninių bibliotekų likimus, jų išsaugojimo problemas, bet praktiškai tų problemų nesprendžiame. Išmesdami namų bibliotekos knygas, žmonės ištrina savo šeimos, o gal ir giminės istorijos atmintį, kurią vertėtų saugoti.
Anykščių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje saugoma 15 žymių anykštėnų asmeninių bibliotekų kolekcijų. Asmeninių rinkinių knygos sudaro daugiau kaip 50% viso Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus knygų fondo ir jas gali skaityti visi Viešosios bibliotekos skaitytojai. Saugomos bibliotekos yra tyrinėjamos, apie jas rašomi straipsniai, informacija apie kolekcijas skelbiama bibliotekos svetainėje. Prieiga per internetą:
https://www.anyksciuvb.lt/lt/krastotyra/37-krastotyra/5565-apie-asmenines-bibliotekas
Anykščių viešosios bibliotekos darbuotojos dažnai sulaukia telefono skambučių iš skaitytojų, kad jie nori atiduoti savo knygas, nes jos jiems nebereikalingos. Bibliotekos fojė yra knygų lentyna, skirta knygų mainams. Vieni skaitytojai knygas atneša, kiti jas pasiima. Tačiau turime suprasti ir tai, kad viešosios bibliotekos nėra „išmestų knygų prieglaudos namai“ ir visų išmetamų knygų priimti negali. Asmeniškai turiu tokią svajonę, kad tokie „knygų prieglaudos namai“ būtų. Tai išspręstų knygų naikinimo problemą ir leistų išsaugoti tai, kas sukurta, išleista ir sukaupta.
Pasitelkus kraštotyros draugijų narius bei pavienius kraštotyrininkus, parengus ir išplatinus anketas, bibliotekininkai galėtų tokius duomenis surinkti. O kraštotyrininkams čia tikrai būtų ką veikti. https://youtu.be/P1s9wj6rPhE
Kraštotyra – tai savo krašto pažinimas, o kraštotyros veikla kiekvienai bibliotekai suteikia nepakartojamą, individualų veidą. Viešųjų bibliotekų pareiga rinkti viską, kas gali būti naudinga krašto pažinimo studijoms. Visais laikais kultūros paveldas buvo ir lieka istorikų darbų įkvėpimo ir interpretacijų šaltiniu, kuris pasiekiamas per atminties perdavimo tarpininkus – tai yra mus – bibliotekininkus.
Audronė BEREZAUSKIENĖ, 2022 m.
