Kraštotyrininkė Ona Janina Bladienė
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
  Ona Bladienė gimė 1933 rugpjūčio 27 dieną Išlaužo kaime Prienų rajone. Ūkis, kurį tėvai nusipirko 1931 m. Išlauže buvo labai apleistas. Buvo nedidelis kluonas ir namas, kurio viename gale gyveno, o kitame buvo tvartas. Kambaryje buvo 2 maži langeliai, buvo stalas, 2 ilgi suolai, lova, prie kurios visą laiką kabojo lopšys, o vaikai gulėdavome ant pečiaus. Jokių tvorų ir net šulinio nebuvo. Vandenį nešė iš balos ar iš kaimyno. Tėvukai labai sunkiai dirbo. Reikėjo mokėti skolas, pirkti medieną statyboms, kurią patys iškirsdavo Kozervų miške, parvešdavo. Mama dirbo ir prie tokio sunkaus darbo. Tėvai ne tik dirbo žemę, bet ir papildomai uždarbiavo. Augo gausioje šeimoje tarp 4 brolių ir 3 seserų. “Nors ir varginga buvo mūsų vaikystė, bet ją prisimenu su nostalgija, su kažkokiu nesuprantamu ilgesio jausmu. Niekas mums nepirkdavo žaislų, bet jų mums netrūko. Pasidarydavome patys iš popieriaus, skudurėlių, medžio. Broliai, ypač Klemensas, buvo labai nagingas. Jis padarydavo net slides, pačiūžas, rogutes, kuprines knygoms nešioti. Žiemos metu labai mėgome važinėtis rogutėmis. Paprastomis dienomis mes neturėjome laiko žaisti, bet per šventas dienas būdavo labai smagu, – vaikystės prisiminimus rankraštyje aprašė O. Bladienė. 1956 m. įsigijo geografijos mokytojos specialybę ir atvyko į Alytų. Pedagogės ir kraštotyrininkės veikla visą gyvenimą buvo susijusi su 4-ąja vidurine mokykla (dabar Piliakalnio vidurinė mokykla). Dar nebuvo įkurta oficiali Kraštotyros draugija, kai O. Bladienė jau vadovavo kraštotyros-turizmo būreliui (nuo 1957 m.), pirmąsias šios veiklos pamokas gavusi iš Alytaus kraštotyros muziejaus direktoriaus H. Lizdenio. Viena ir su kraštotyros būreliu surinko gausybę istorijos, etnografijos, tautosakos medžiagos. Kraštotyros tyrinėjimų įvairovę rodo darbų temos: „Liaudies verslai. Kailiadirbystė Alytaus apylinkėse", „Liaudies medicina", „Mažoji liaudies architektūra", „Etnografinė medžiaga apie sodybas", „Kraštotyros būrelio kronika", mokyklos istorija. Pastarąjį darbą tobulino ir tęsė iki gyvenimo pabaigos, jo pagrindu mokykloje įkurtas muziejus. „Per 30 darbo metų Alytaus 4-oje vid. mokykloje nepasiekiau kažkokių aukštumų, neatlikau ypatingų darbų. Paprasčiausiai dirbau taip, kad mokiniai išmoktų mano dėstomą dalyką, kad suteikčiau jiems kuo daugiau žinių, padėčiau pamilti gamtą, ją saugoti, išmokyčiau būti pareigingais. O svarbiausia – išmokyti mylėti savo Tėvynę. (...) Dar taip norisi būti kažkam naudinga ir reikalinga. Kad tik leistų sveikata... Taip norisi dar kažką padaryti atgimstančiai Lietuvai. Tik ne žodžias, o darbais..." – rašė O. Bladienė. O padarė ir paliko ji išties daug. Tris dešimtmečius O. Bladienė atidavė miesto Piliakalnio mokyklai, daugelį vasarų „pardavė" kraštotyrininkų ekspedicijoms. Gyvu pavyzdžiu mokė darbais, o ne žodžiais gimtinę pažinti ir mylėti. Be poilsio dienų dirbtas juodas, kruopštus darbas, nesivaikant mokslo laipsnių, garbės vardų ir premijų, ir vis dėlto aukštai įvertintas: mokytojos vadovaujamas kraštotyros būrelis šalyje pirmavo ir garsėjo. Mokykloje įkurtas turtingas muziejus, parengta jos istorija, pateikta daug publikacijų spaudai, svarus buvo jos žodis Lietuvos kraštotyros draugijoje ir Kultūros fonde. Mokytoja pati organizavo ekspedicijas, į kurias kvietė ne tik savo, bet ir kitų rajono mokyklų jaunuosius kraštotyrininkus. Jose vėl rinkta tautosaka, etnografijos medžiaga, užrašinėtos kaimų istorijos. Keletą metų rinko medžiagą apie ,, Dainavos partizano" ir ,,Šarūno" partizanų būrius. “Gaila, ne visą ją išsaugojome, – kartą prasitarė O. Bladienė. – Paskolinome miesto komitetui kažkokiai parodai, o jie iš dvylikos aplankų grąžino mokyklai tik du. Bet dar labiau gaila, kad neužrašiau tuo metu girdėto pasakojimo apie įvykius Klepočiuose ir kituose gretimuose kaimuose. Neužrašiau, nes buvo pasakota tik man vienai, negirdint mokiniams, ir labai prašyta – tik šito neužrašykit ir niekam niekam nepasakokit, nes mus areštuos, išveš į Sibirą. Tikriausiai to žmogaus nebėra gyvo, nes jam tada buvo daugiau kaip 70 metų. o nuo to laiko praėjo apie 25-eri Nebeprisimenu to žmogaus nei pavardės, nei jo sodybos. Ištesėjau duotą žodį, neužrašiau to pasakojimo, o kaip jis šiandien būtų reikalingas. Tai vis kalta visus mus kausčiusi baimė”. O. Bladienės surinkta medžiaga eksponuota ne tik Lietuvoje, mokytoja turėjo gausybę diplomų, pagyrimo raštų, padėkų. Tačiau ne jie svarbiausi. Mokytojos asmenybė ir talentas atsiskleidė ne tik pamokose, bet ir organizuojant kraštotyros veiklą. Ne visi jos auklėtiniai tapo kraštotyrininkais, bet neabejoju, kad visi patyrė giliausias Tėvynės meilės pamokas. Visą save atiduodama mėgiamai veiklai, nepaisė sveikatos. Visuomeninės veiklos neapleido, tik dažnai skaudėjo širdį, kad jaunoji pedagogų kartą neturi tiek pasiaukojimo ir švento donkichotiškumo... O. Bladienės rankraščiai bei kiti visateksčiai dokumentai apie jos veiklą patalpinti Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Duomenų bazėje “Alytaus krašto etnokukltūra” . Čia pateikiu O. Bladienės rankraščio ištrauką.  Naudota literatūra1. Bladienė, Ona. [Rankraštis] / Ona Bladienė.- Alytus, 1996.- 33 p. 2. Bladienė, Onutė. "O buvusieji esame visi be išimties": [ištraukos iš mokytojos Onutė Bladienės autobiografijos] / Onutė Bladienė.- Iliustr. // Alytaus naujienos.- 2000, saus. 6, p. 4 3. Ona Bladienė: [Piliakalnio vid. m-klos mokytoja, 1933 – 1998: nekrologas].- Portr.// Alytaus naujienos.- 1998, rugpj. 4, p. 5. 4. Rimkus, Henrikas. Taurioji vertybių saugotoja: [apie mokytoją Oną Bladienę] / Henrikas Rimkus // Alytaus naujienos.- 2003, rugpj. 27, p. 6. |
