Laikai anie, sudie!
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
Rasa Griškevičienė.1991.
— Praėjo tiek nedaug laiko, ir tiek daug visko atsitiko. - pradėjo vakarą Kazimieras Saja. - Tai kodėl mes nesidžiaugiam. Kodėl nedainuojam? Kodėl mūsų šiandieną tiek nedaug palyginti su tais kartais, kai susirinkdavom pavojaus dienomis? Gerai, kad būnam kartu, kai labai sunku, kad pavojus mus sukviesdavo sunkiausiomis Lietuvai dienomis. Greitai, matyt, pripratom ir prie didžiulių permainų, prie istorinių laimėjimų. Bet tuos metus minėsime tol, kol bus gyva Lietuva... — Šiandieną salėje matau tuos pačius veidus, kurie prieš tris metus susirinko šių rūmų rūsyje, kurti Sąjūdžio, kurti naujos Lietuvos, — tęsia kolegos mintis Kęstutis Grinius,: - „Šie žmonės tris metus dirbo savo laisvalaikio, šeimos, sveikatos, sąskaita, ir šiandien norisi padėkoti visiems, kurie buvo ir dirbo kartu su mumis. Reikia padėkoti ir tiems, kurie dirbo nedorus darbus, nes jų nedori darbai tik paryškino mūsų dorus darbus. Dainuojančios revoliucijos, kovos už laisvę etapas artėja į pabaigą, prasideda naujas - privatizacijos etapas. Ir jei anksčiau užteko būti tik stebėtoju, dabar, ekonominėje revoliucijoje, būtina dalyvauti kiekvienam. Mums reikia daug energingų, išmanančių, aktyvių ekonomikoje, versle žmonių, nes privatizacija kol kas stovi vietoje. Ir dėl to kalti patys, nes tik mūsų dalyvavimas šiuose procesuose padės Lietuvai greičiau atsistoti ant tvirtų ekonominių kojų. Nei Vyriausybė, nei Parlamentas nepagelbės, jei nieko nedarysim patys. Reikia veikti! — Lietuvai atėjo lemiamas momentas — privatizacija, — šia mintimi savo šneką pradėjo Ekonomikos ministerijos atstovas Antanas Zenonas Kaminskas. Jis papasakojo apie Respublikoje vykstančius aukcionus, apie tai, kaip palankiausiomis sąlygomis imtis privatizacijos, atsakė į konkrečius ukmergiškių klausimus. Kol svečias aiškino žmonėms specifines privatizavimo problemas, nemažą pluoštą klausimų gavo ir deputatai. — Šiais laikais turtingi ir įtakingi bus tie, kurie išmanys verslo reikalus. Ar darbininkai po privatizacijos neliks dar didesniais vergais?
— Kur dabar Burokevičius? Ar neišreikalausit, kad jį atiduotų Lietuvai? — Burokevičius, matyt, pabėgo į Rusiją. Tarp Rusijoj ir Lietuvos yra susitarimas, kad Lietuvoje nebus vietos Jelcino priešams, o Rusijoje nebus vietos Lietuvos priešams. Todėl manau, Burokevi-čius neras prieglobsčio Rusijoje. — Kodėl negalim susitarti su lenkais? Kaip Sniečkaus reikalai? Ar nepateiks lenkai ultimatumo dėl Vilniaus krašto? — Panaikinus Šalčininkų ir Vilniaus rajonų, taip pat Sniečkaus gyvenvietės tarybų valdymo orga-nus, šešiems mėnesiams įvestas tiesioginis valdymas, o po to bus ruošiami nauji rinkimai. Beje, lenkai kažkodėl neprisimena, kad iki šiol mes nieko daugiau ir nedarėm, tik nuolaidžiavom jiems. Įkūrėm Parlamente lenkų frakciją, nors nė vienoj užsienio šaly nesurasime parlamente lietuvių frakcijos. Išimtį padarėm ir dėl skaičiaus — jų frakcijoje tik 7 deputatai. Kai Lietuvos žydų draugijai perdaviau ukmergiškių klausimą, ar neatsitiks nieko blogo, jei iš Ukmergės bus iškeltas Adomo Meskupo paminklas, žydai įsižeidė, kodėl dar jų šito klausiama. „Jis ne žydas, jis — bolševikas", — atsakė jie, Tai kodėl turime globoti pučą remiančius lenkus? Kiekviena tauta turi savo didvyrius ir turi savo niekšus. — Tėvai labai patenkinti tikybos dėstymu mokyklose. Bet reikalaujam, kad būtą uždrausti „20 centų" ir kiti panašas laikraščiai. — Turime pasirinkti: arba demokratija, arba cenzūra. Jei norime gyventi demokratiškoje šalyje, cenzūros spaudai tikrai neįvesime. Štai „Respublikos“ laikraštis mane labai užgavo, antradienio numeryje išsityčiojęs iš Vyriausybės apdovanojimų. Mes norim paskelbti „Respubliką" bulvariniu laikraščiu, norim, kad Lietuvos radijas nepradėtų rytais spaudos apžvalgos nuo „Respublikos". Bet mes juk neuždrausime šito laikraščio! O „20 centų"? Bet, mielieji, kas liepia Jums Jį pirkti, skaityti? Neįsileiskit jo į savo namus, į savo miestą. Tas pats ir dėl grožio konkursų. Žinoma, norėtųsi, kad tie konkursai paryškintų ir dalyvių protelį, ne tik grožį, nes grožis — Dievo dovana, o ne merginos nuopelnas. Bet uždrausit tokių konkursų nereikia... — Bado nėra, bet vagia. Tam, kad geriau gyventų. Ar ne per mažos bausmės? — Nesišaukim tų laikų, kai už pavogtą bulvių kibirą žmogus gaudavo 7 metus kalėjimo. Sovietinė santvarka išmokė vogti. Reikia, kad žmogus suvoktų savo vertę, galėtų išreikšti save kaip asme-nybę. Nežinau didesnio nužmoginimo kaip kalėjimas ar pataisos darbai. Stengsimės vaduoti žmo-gų, darysime viską, kad ne taip paprasta būtų pakliūti į kalėjimą. — Ar nekalbama Parlamente apie samagono gamintojus? — Ilgai ir visais būdais apeliavom į geriančiųjų sąžinę. Užteks, agitacijų laikai praėjo. Tas, kuris šiais laikais geria, tas nurašo save į ubagyną. Paprasčiausias dalykas: bus bedarbių, tai kas priims į darbą pijoką, kai galės pasirinkti iš būrio darbščių, negeriančių ir neturinčių darbo. Taigi, nori pražudyti save, savo šeimą, gerk! Doras, darbštus užsidirbs, o kas nenori dirbti, tas ir nevalgęs liks...
— Nei „Vienybėje", nei baldų kombinate kiti problemų už jus pačius neišspręs, — apeliavo į pilietinį sąmoningumą deputatas. — Juk yra pas Jus ir stebėtojų taryba... — Partsekretorės rinkta... (suprask — niekam tikusi. — aut.), — nenusileido atkaklioji rinkėja. — 0 jei bus faktai, bus įrodymai, vadovas sės i kalėjimą. Bet neįsigilinęs į situaciją, aš išvadų nedarau. — Jei teismas grąžino jus į darbą, teismo sprendime bus numatyta ir bausmė vadovui, — neištvėręs į dialogą įsikišo ir ministerijos atstovas. O iš salės į sceną jau skriejo replikos: girdi, neišmanai, tai ir neaiškink, kam mes jus rinkom ir t. t.
|
