Lentvario tremtinių istorijos. Plieno ir moters širdis
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
Marija Jarutytė
galingas, Pūti, blaškais lyg stebuklingas. Stogus plėši, medžius vartai. Kai kam per daug žalos darai.
nešioji. Pats nežinai vėjeli, kur klajoji. Audras siaubingas mums sukėlęs, Blaškai bangas aukštai iškėlęs. Šakas nulaužęs, paukščius išbaidęs... Kas nuramins tave galiūne? Juk taip sutvėrė gamta motulė...
Pirma - ją išgelbėjo nuo visiško tautos žiedo sunaikinimo Lietuvos partizanai, antra - Lietuvos tremtiniai geležiniu charakteriu ir tikėjimu paneigė didžiąją tremtį, mirtinai smogusią ir fiziškai, ir morališkai į jų plieninę ir žmogaus širdį. Tada Sibiro lietuviai nesikorė, neprasigėrė ir nedegredavo. Tada jie turėjo tikslą - grįžti į Lietuvą ir tolesniu gyvenimu padėkoti Lietuvos partizanams už pakeltą ginklą prieš okupacijos uraganinį vėją. Tada Sibiro tremtiniai ir tremtinės likdavo bent jau meilės suprasti. Jie gyveno ir žinojo, kad gyvenimas yra žmogus.
Tokių likimų Lentvaryje daug, nepataisomų, bet pakenčiamų, nes Lentvaris - Lietuvos dalelė. Žukauskų šeimoje Aldona buvo vyriausia, todėl prižiūrėjo jaunesnius ir ėjo ganyti tėvelio ūkio karvių, arklių bei avelių. Laukuose susipažino su tėviškės grožiu ir pajuto jai meilę ir amžiną prisirišimą, o tai neliečiamas ir palaimintas jausmas.
Karas nutraukė mokslus Vindeikių pradinėje mokykloje. Reikėjo išgyventi. Vaizdžiai šnekant, Žukauskų šeima karą laimėjo, nes neturėjo aukų.
Aldona su kitais šeimos nariais pateko į Buriatijos autonominę sritį ,, persiauklėti " ULANGATOL ,, kolchoze ". Nei rusiškai, nei buriatiškai nemokėjo, tremtinio gyvenimas - varganas, betikslis ir nežmoniškas.
Badas. Šaltis. Ne kartą nušalo veidą ir ausis. Vėliau juos perkėlė į kitą ,, kolchozą ", kur buvo kitaip. Tada išmoko gerti sūdytą arbatą. Teko paragauti ir arklienos. Sibire Aldona baigė 5 klases, iš pagarbos svetimai ir nežinomai tautelei ėmė mokytis buriatų kalbos. Gerai įvaldė. Ir šiandien sugeba buriatiškai padainuoti. Buvo vyriausia - išlaikė šeimą. Aldoną siuntė mokytis į Zaravinskos profesinę technikos mokyklą. Aldona Žukauskaitė tapo traktorininke. Arė Sibiro žemę ir sėjo grūdus, laukdama 1956 metų. Tada grįžo namo, į Lietuvą, kur tėviškės nesurado, nes gimtieji namai buvo sugriauti ir kaimynų beveik pamiršti.   Du traktorininkai ir lietuvaitė Aldona Žukauskaitė
Neišėjo. Vyras staiga mirė. Liko sūnus. Antras vyras - lenkas. Gimė duktė. Aldona vėl liko našle. Tai buvo 1979 metais.
Aldona, Sibiro tremtinė, pelnė tada TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputato mandatą. Ji elgėsi taip, kaip turėjo pagal statusą. Štai jums ir tų eilių apie vėją galutinis proziškas tęsinys, nes jos anūkė Agnė, M. Šimelionio vidurinės mokyklos aštuntokė, rašo eilėraščius ir taip įrodo, kad gyvenimas tęsiasi kaip įsidegęs laužas, bet yra dėl to ir dūmų
Nuotrauka iš asmeninio archyvo. |
