Lentvario tremtinių istorijos. Randai širdyje neužgyja...

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Eglė Jasiukevičienė

Įvertink straipsnį



Įvertinimas: 5 / 5 (54 balsai)


Daug metų kentėjom ir vargom,

Netekę tėvynės laisvos.

Sibiro kalėjimuose mirėm,

Ilgėdamies tėviškės brangios.

Ilgėjomės gimtųjų sodybų kapų

Ir vieškelio plataus, numinto,

Kuriuo į bažnyčią vaikščiojom kartu.


M. Skliutienė


Tai Lentvario poetės, tremtinės M. Skliutienės žodžiai. Jie tinka visiems, buvusiems Sibiro tremtyje, iškentusiems jos kančias, bet grįžusiems į savo gimtas vietas, į savąją Lietuvą. Tuo laiku širdyje atsiradę randai neišnyko, jie liko visam gyvenimui.

Iš didelio Lentvaryje gyvenančių tremtinių būrio išsiskiria viena moteris. Tai Irena Garsonienė- rami, kukli moteris. Norėčiau papasakoti apie nelengvą jos gyvenimą, pavyzdį vaikams ir anūkams, per Sibiro kančias iškovotą dabartinę demokratiją, dabartinę santvarką, dabartinį gyvenimą.

Irena - Antanina Masionytė gimė Daugų valsčiaus, Alytaus apskr., Atžalyno kaime, miškingame krašte. Šeimoje augo 9 vaikai: 7 sesrys ir 2 broliai. Šiuo metu gyvi tik 4. Tėvai buvo ūkininkai, turėjo žemės, gyvulių. Tėvas buvo medžiotojas. Jis medžiodavo kartu su savo broliu. Medžioklėje įvyko nelaimingas atsitikimas ir dėdė nušovė Irenos tėvą. Šeima liko be šeimos galvos, be maitintojo. Mamai vienai teko auginti 6 vaikus, nes trys jau buvo mirę. Irena gimė po tėvo mirties, tad šeimoje buvo jauniausia. Mergina mokėsi Atžalyno pradinėje mokykloje, kur baigė 4 klases. 1984 m. kartu su mama ir seserimi Onute pateko į Sibiro kraštą - Krasnojarską, Jermakovo rajono miškų ūkį. Kitos sesrys liko Lietuvoje, nes jau buvo sukūrusios šeimas. Vienas brolis , būdamas 18 m., žuvo. Mama su Onute dirbo miško darbus, o Irenai teko dar kartą baigti 4 pradines klases. Gyveno visos 3 barake, viename kambaryje su 3 lietuvių šeimomis. Irenai teko kęsti šaltį, badą. Sibiro miškuose teko valgyti kedro riešutų. Irenai pusę metų teko prižiūrėti tris sibiriečių vaikus. Ji pati buvo paauglė. Kartą reikėjo maudyti pusės metų kūdikį. Ji pašildė vandenį, praskiedė šaltu ir išmaudė kūdikį vėsiame vandenyje. Mažasis nesušalo, bet Irena buvo išsigandusi.

Sibire Irena išbuvo 2 metus ir 1955 m., būdama 17 metų, ji grįžo į Lietuvą. Mama su seserimi pasiliko. Irena grįžo pas gimines į Dzūkiją, kur pagyveno mėnesį. Po to nuvyko pas vyresniąją sesę į Biržų rajoną, kur sesuo surado siuvėją ir patarė Irenai mokytis siuvimo amato. Tame krašte gyvendama Irena susirado vyrą - savo gyvenimo laimę. Už jo ištekėjo 1957 m. Atvyko į Lentvarį. Dirbo kilimų fabrike, po to - Vilniaus polimerinių dirbinių gamykloje. Vyras irgi dirbo ten pat. Kiek vėliau Irena dirbo Lentvario vartotojų kooperatyvo parduotuvėje pardavėja. Šeima užaugino sūnų ir dukrą, turi 3 vaikaičius. Irena 1995 m. tapo našle. 2002 m. ji įstojo į Lentvario neįgaliųjų draugiją.

Irena Sibire su drauge


1973 m. į Lentvarį iš Amerikos buvo atvykęs vyro brolis su šeima. Moteris su malonumu prisimena šį susitikimą. Tai viena maloniausių akimirkų jos gyvenime. Šiuo metu Irena gyvena su vaikaičiu. Ji mėgsta skaityti laikraščius, knygas, turi sodą, dirba žemės darbus, augina vaismedžius, gėles. Laisvalaikiu siuva, mezga.

Linkime Irenai sėkmės, malonių akimirkų.


Jasiukevičienė, Eglė. Randai širdyje neužgyja... - Iliustr. // Vilnijos kronika. - 2003 m. gruodžio 24 d.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.