Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Eglė Jasiukevičienė
Aibės priešų puolė ir tave žalojo,
Betgi tavo vardo niekad nesumynė:
Atžalom tava būtis dar atžaloja,
Mūsų Lietuva, brangiausioji Tėvyne.
Prie tavęs širdim per lietų prisilietus,
Gimsta naujos giesmės žiemkenčių sėjėjams:
Juk pavasariniai lietūs -
Tavo žemę purina naujiems antėjams.
(J.Graičiūnas)
Tolimojo Sibiro atgarsiai lieka širdyje visam gyvenimui. Jie niekados neišnyksta. Gražus ten kraštas, bet ne savas. Savas kraštas pats gražiausias , pats brangiausias, pats reikalingiausias. Būdami toli nuo jo visada ilgimės, norime grįžti atgal, nes yra savo žemės trauka.
Jau daugiau nei 30 metų Lentvaryje gyvena Bronė Poškutė - Paklavenskienė, patyrusi žiaurią Sibiro dalią. Tai - Dzūkijos krašto moteris, gimusi Alytaus apskrityje. Šeimoje buvo 6 vaikai, išaugo tik trys. Bronė, jos sesuo ir brolis. Tai ūkininkų šeima, turėjusi žemės, gyvulių. Tėvelis dirbo tarnautoju Valsčiuje. Mokėjo rusų, vokiečių kalbas, todėl dirbo vertėju. Bronė baigė tik 5 klases. 6- tos nespėjo baigti, nes 1948m. kartu su mama pateko į tolimąjį Sibirą. Vyresnioji sesuo su šeima liko Lietuvoje, nes gyveno atskirai. Tėvas buvo suimtas 1945 m. ir išvežtas į Irkutsko srities lagerį kaip politinis kalinys.Ten ir mirė. Brolis Petras 1946 m. buvo nušautas kaip partizanų ryšininkas. Ponia Paklavenskienė parodė dokumentus gautus 2000 m. iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, apie Petro Poškaus kario savanorio pažymėjimą, kurios ji saugo kaip relikviją ir brolio atminimą.
Bronė Sibire prie Minos upės
Bronė Poškutė -Paklavenskienė su mama 1948 m. pateko į Krasnojarsko krašto, Partizansko rajono miškus. Vėliau buvo pameistrė, tvarkė dokumentus. Kartą miške teko susidurti su mirtimi. Nupjautos eglės viršūnė užkrito ant Bronės, bet ji spėjo po medžiu pritūpti ir taip pasislėpti. Kartu dirbantys lietuviai apmirė - pagalvojo, kad Bronės nebėra. Po kelių minučių ji išlindo ir pradėjo juoktis. Visi nuščiuvo ir nudžiugo, pamatę ją gyvą. Moteris prisimena kęstą šaltį, badą.Vienintelis maistas buvo duona ir bulvės. Vėliau apsigyveno name, kuriame gyveno 3 lietuvių šeimos. Nusipirko karvutę. Tuomet gyventi tapo lengviau, bet tėvynės Lietuvos ilgesys kankino ilgai. Norėjosi grįžti namolio, bet nebuvo galimybių. Laimė nusišypsojo tik 1964 metais. Abi su mama ir šeima grįžo į Trakus, į Špikų šeimą, kur gyveno Bronės sesers dukra.Tie Špikai augino sesers dukrą. Buvo labai geri žmonės, tai priėmė ir Bronę su mama, vyru bei vaikais. Savo gyvenimo meilę Vladą Paklavenską Bronė sutiko Sibire. Vladas - kaip politinis kalinys ten kalėjo 10 metų. Jis atvyko į Partizansko kaimą pas savo motiną, o ten buvo ir Bronė. Taip ir susipažino. Ten, Sibire, ir susituokė. 1957 m. gimė sūnus, o 1962 - duktė.
Bronė su drauge Sibire
Trakuose Bronė dirbo siuvykloje. Vyras dirbo Lentvario ,, Kaitros" gamykloje iki 1983 m. ir išėjo į pensiją. Kadangi Bronė mokėjo siūti, tai ir Sibire taip šiek tiek užsidirbdavo. 1972 m. atėjo ji dirti į Lentvario kilimų fabriką, pasistatė butą Lentvaryje. Kilimų fabrike dirbo adytoja apdailos ceche. Adė žakardinius kilimus. Pablogėjus sveikatai, perėjo dirbti ūkvede į tuometinę miesto ligoninę. Vėliau dirbo Vilniaus radijo komponentų gamykloje, o 1984m. išėjo į pensiją. 2000m. Bronė neteko savo vyro. 2000- 05- 17d. moteris iš Vilniaus gavo vyro Laisvės kovų dalyvio pažymėjimą, kuris taip pat jai yra didžiulė relikvija. Bronės sesuo taip pat mirusi. Bronė turi 3 vaikaičius, laisvalaikiu dirba sode, domisi Lietuvos gyvenimu.
Jasiukevičienė, Eglė. Tolimojo Sibiro atgarsiai. - Iliustr. // Vilnijos kronika. - 2003 m. gruodžio 5-11 d. p. 22.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo.
