Lentvario tremtinių istorijos. Tolimojo Sibiro prisiminimai gyvi...

Iš „Graži tu mano“.

Marija Jarutytė

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 4,9 / 5 (23 balsai)

Tu tokia artima,

Kad pasieksi, atrodo ranka.

Tu tokia tolima,

Kad širdim neaprėpsiu niekaip...

Mes išėjom

Į plačiąsias likimo lankas -

Į keliaujančius mus

Šiandien niekas tikrai nesikreips!

( V. Kankevičius)

Daug žmonių, gyvenančių Lietuvoje, ištvėrė tolimojo Sibiro šalčius. Vieni iš tokių - Onos ir Jono Čirų šeima. Jie grįžo ir džiaugiasi gyvenimu Lentvaryje. 2000 m. šeima atšventė bendro gyvenimo 40- metį, pernai Jonui sukako 70 m., o šių metų kovo 3 d. Onutė pasitiko savo 70 - ąjį jubiliejų. Išgyventas nemažas laiko tarpas. Patirta daug kančių, sulaukta ir gražių akimirkų.

Ona - Masionytė - Čižienė kilusi iš Dzūkijos - Sūduvos krašto, Daugų valsčiaus, Atžalyno kaimo, garsėjančio gražia gamta, upėmis, upeliais, kloniais, miškeliais. Augo ūkininkų šeimoje, kurioje buvo 6 vaikai: 1 brolis ir 5 seserys. Brolis žuvo 1945 m. partizanaudamas, tėvelis žuvo nelaimingo atsitikimo metu medžioklėje. Mama liko su 5 vaikais. Onutė troško mokytis, baigė Daugų gimnazijos 6 klases. Daugiau mokytis neteko, nes 1948 m. kartu su mama ir seserimi Irena pateko į Sibirą. Vyriausioji sesuo Aldona jau buvo sukūrusi šeimą, gyveno atskirai, todėl liko Lietuvoje. Sesuo Danutė buvo išvykusi į Rygą, o Girdutė tuo metu atostogavo pas tetą. Motina su dukromis pateko į Krasnojarsko kraštą, miškų ūkį. Ten joms teko pjauti medžius, juos kapoti, plukdyti Malyj Kebeš upe. 1948 m., atvykus į Ahakano geležinkelio stotį, kur buvo paskirstymo punktas, lietuviai - tremtiniai buvo susodinti į sunkvežimį ir keltu per Janisiejaus upę nuplukdyti į naują gyvenamąją vietą. Keltas buvo padarytas iš rąstų, valdomas rankomis, todėl visi labai bijojo plaukti ir giedojo giesmę ,, Marija, Marija" bei meldėsi. Malda padėjo. Nuplaukus juos apgyvendino barakuose. Dienos maisto norma dirbantiems buvo 400 g. duonos, o vaikams - 200 g. Sąlygos - baisios, teko kęsti šaltį, badą. Nuo bado gynėsi kedro riešutais. Išgyveno.

Ona su seserimi, mama, sūnėnu Sibire.

1949 m. Onutė patyrė traumą miške - traktoriaus vikšrai sutraiškė vienos kojos tris pirštus, tačiau išgijo. Po metų 1949 m. seserį Danutę ištrėmė į Irkutsko sritį. Ona į Lietuvą grįžo 1958 m., savo gimtojo namo neberado - buvo sudegęs, todėl ji nuvyko pas mamos seserį, kur gyveno vienerius matus. Po to išvyko į Vilnių pas pusseserę, įsidarbino pieno kavinėje indų surinkėja, dar po metų atvyko į Lentvarį, dirbo maisto prekių parduotuvėje, o vėliau - Lentvario baldų parduotuvės vedėja. 1989 m. išejo į pensiją. Su būsimu vyru Jonu Čiru susipažino Sibire. Abu buvo vežami į Sibirą vienu vagonu, kartu dirbo ir sunkius miško darbus. Tolimojo Sibiro prisiminimai išliko visiems laikams. Jie nepamirštami. Užaugino sūnų ir dukrą, kurie su šeimomis gyvena Lentvaryje. Ona ir Jonas turi 5 vaikaičius.

Abu laisvaliaikiu mėgsta dirbti sode, o Onutė daug laiko praleidžia su anūkais.

Šeima turi Raistinės kovų dalyvių statusus. Sesuo Aldona - partizanų ryšininkė, gyvena Lentvaryje, turi Laisvės kovų dalyvės statusą. P.Jonas Čiras nuo 1998 m. yra Lentvario politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas.

Jarutytė, Marija. Tolimojo Sibiro prisiminimai gyvi... - Iliustr. // Vilnijos kronika. - 2004 m. sausio 30 d.

Nuotrauka iš asmeninio albumo.