Lentvaris. Apie vieną Lentvario tremtinių šeimą.

Iš „Graži tu mano“.

Jonas Počepavičius

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5 (22 balsai)

Nedzingės parapijoje, ten, kur gyvena pasiturinti ir garbinga motulė Dzūkija, virpėjo 1948 metų gegužės 22 - osios vidurnaktis. Tokiu metu, regis, nemiega vampyrai, stribai ir enkavėdistai. Pirmieji yra neaiškaus tautinio veido, antrieji - lietuviukai iš pilko ir labai žemo genetinio luomo, o tretieji - okupantai, ginkluoti PPŠ automatais. Pastaruosius pagal neišvaizdžią kovinę aprangą atpažintum iš karto.

Vaisietiškių vienkiemis, apjungiąs stamboką ir tvarkingą palivarką, bebaigiąs gyvuoti. Tai Jono ir Adelės Skliutų ūkis, nupirktas Jono tėčio už auksinius rusų rublius ir amerikonišką prakaitą prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Patogus gyvenamasis namas, trobesiai, miškas, nebloga, bet vis prakaito trokštanti žemelė.

1948 metų gegužės 22 - osios naktį Skliutų ūkis Dievui ir Tėvynei nustojo tarnauti. Eilinė deportacija ir į Sibirą važiuoja šeimos galva Jonas Skliutas, jo žmona Adelė, sūnus Vytautas ir dukra Marytė. Kas jų laukia? Mirtis Stalino lageriuose ar ilgas ir didingas pasipriešinimas?

1993 metais Vidaus reikalų ministerija išleido informacinį leidinį ,, 1941 - 1952 metų Lietuvos tremtiniai". Ten taip pat įrašyta Skliutų šeima. Ji priskirta lemties skaičiui - 11 773!

Gyvenimas ir meilė yra tas pats

Beveik tuo pačiu metu iš kitos Dzūkijos vietos deportuojama ir Kacėnų šeima. Vienas jos narių - Alfonsas Kacėnas keletą sykių minimas knygoje ,, Tremties kalinimo vietos" ( Mokslo ir enciklopedijos leidykla, V., 1995 m. ).

Vėliau Marytės Skliutaitės ir Alfonso likimai susikirs. Tarp jų įsiliepsnos meilė, dėl kurios atsiras šiandien plačiai žinoma tremtinių šeima Lentvaryje.

Kol kas naujoje tėvynėje...

Abi šeimas okupantai ištrėmė į Krasnojarsko kraštą, Jermakovskajos rajoną, Tanzybėjaus miško kirtėjų gyvenvietę.

Tai ir kitų tautų tremties vieta. Ten gyvena trys žmonių rūšys: vietiniai, tremtiniai ir jų prižiūrėtojai.

Gyvenvietė įsikūrusi prie Kebežo upės. Tai Jenisejaus baseinas. Tarp tremtinių lietuvių daugiausia - 133, toliau - lenkai. Vis dėlto mūsų tautas nuo seno rišo ištikima istorija...

Lageryje taip pat kalėjo latviai, estai, Pavolgio vokiečiai, azerbaidžaniečiai, ukrainiečiai, žydai, kalmukai...kenčiantis internacionalas!

Visi dirbo statybose, tiesė kelius, gyveno barakuose. Ir buvo amžina sibirietiška žmonių draugystė, peraugusi skriaudas ir kančias.

1950 metais į lagerį atkėlė dar 24 lietuvius. Šie dirbo miškų ūkyje.

1953 metais lenkai patraukė į Lenkiją, o 1957 - aisiais ir lietuviai į Lietuvą. Tada ir Kacėnai pasiekė Lentvarį.

O laisvė, brangieji, yra teisybė...

Abu Kacėnai atėjo dirbti į kilimų fabriką. Alfonsas - šaltkalviu, Marytė - prie kilimų tvarkos.

Dabar jie pensininkai, tačiau Alfonsas dar dirba Lentvario parapijos namų administratoriumi. Ten buvęs tremtinys palydi lentvariečius į Anapilį.

Alfonso tėveliai Ipolitas ir Ona ilsisi Ratnyčios kapinėse, Marytės mama Adelė palaidota Nedzingėje, tėtis Jonas negrįžo Lietuvon - jį priglaudė tanzybėjiška žemelė, į kurią atgulė ištisos tautos.

Marytė ir Alfonsas Kacėnai išaugino dukrą Onutę.

Tremtinio dvasios nepakeisi

Kas liko gyvas, grįžo į Tėvynę.Tremtis nesunaikino lietuvių artojų žmoniškumo. Tai gali patvirtinti visų Lentvario tremtinių likimas. Kita vertus, jie gali būti patenkinti arba ne Lietuvos valdžia.

Bet Ją galima pakeisti, tiesa?

Tik, štai tremtinio dvasios niekas negali pakeisti. Ji - ąžuolinė - kaip tasai plačiašakis, sveikas gražuolis ąžuolas, išsikerojęs Vaisietišėse ir vis laukiantis gaspadorių...

Počepavičius, Jonas. Apie vieną Lentvario tremtinių šeimą. - Iliustr. // Trakų žemė. - 2000 m. lapkričio 18 d.