Lentvaris. Fotomenininkas Alfredas Girdziušas
Iš „Graži tu mano“.Susijusios žemėlapio žymos:
Fotografo ir žurnalisto straipsnis, rašytas 1993 metų sausio 13-ąją.
Kada ji prasidėjo? Gal 1987 metų rugsėjį prie šv. Onos bažnyčios Vilniuje, gal po metų rugsėjo 28 dieną buvusiame Puškino skverelyje, kada OMONininkai talžė lazdomis susirinkusius vilniečius, gal 1990 metais per ,,didžiojo spalio" ,,paradą", kai sovietiniai desantininkai, atstatę automatų ragelius, skynė kelią ,,šlovingajai", ,,nenugalimajai", ,,raudonajai" armijai, o Vilniaus Šiaurės miestelio generolas Uschopčikas prieš desantininkų kolonas šauniai kilojo dar nesukruvintas letenas... Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus Šiaurės miestelio, kur buvo sovietinės armijos dalinys, tvorose atsirado spragos. Jas užtempė maskuojančiais tinklais. Už jų - tankai ir šarvuočiai. Sausio 7 dieną vadinamosios Pabaltijo karinės apygardos vadas generolas leitenantas F. Kuzminas Lietuvos vyriausybei praneša, kad SSRS gynybos ministro D. Jazovo įsakymu bus įvesta specialios paskirties desantininkų divizija Lietuvos jaunuolių priverstiniam ėmimui į sovietinę armiją. Kitą dieną jedinstveninkai ir kapėesesininkai bando įsiveržti į Aukščiausios Tarybos rūmus. Bandoma išprovokuoti muštynes arba, kas dar patogiau būtų, susišaudymą. Tai bandymas iškelti ,,lietuviai skriaudžia kitataučius, o ypač rusus" lozungą. Jų karštį ,,atšaldo" vandens čiurkšlės. Bandoma daužyti rūmų langus. Sausio 9 dieną lekiame prie Spaudos rūmų ir Televizijos bokšto. Matau pavargusius kolegas žurnalistus po bemiegės budėtos nakties. Čia aplinkui sukiojasi šarvuočiai ir mašinos su kareiviais. Matyt, vyksta žvalgyba. Taigi aišku - tai ,,lietuvių propagandos lizdai, kurstantys tarpnacionalinę nesantaiką tarp vietinių ir...rusų". Sausio 10 diena ramesnė, bet prie Parlamento, Spaudos rūmų, Televizijos bokšto ir Konarskio gatvėje labai daug žmonių. Sausio 11 dieną apie pietus sužinome, kad užimtos Kraštos apsaugos patalpos Alytuje ir Krašto apsaugos rūmai Vilniuje. Vieną vaikiną, sužeistą į veidą, nuveža į ligoninę. Lekiame vėl prie Spaudos rūmų. Aplinkui tankai, desantininkai, sutraiškytos mašinos.   Pastatas jau užimtas. Žmonės su vėliavomis prie įėjimo į pastatą, langai išmušti, sušaudytas pastato fasadas. Fojė sėdi išsižerglioję kareivos. Įkišu fotoaparatą pro iškultas duris, vienas kareivis nuleidęs į tarpkojį kumštį suka ratu. Tankai ardo neįšalusią žemę, asfaltą. Majoras, sėdintis ant tanko, linki man greitai susitikti Kolymoje. Į ligoninę vėl nuvežami keturi peršauti žmonės, o Žalgirio gatvėje iš sutraiškyto sunkvežimio, vežusio žaislus, pusgyvis ištraukiamas vairuotojas.  Visur siautėja desantininkai. Užkirsti keliai į Vilnių. Vakare kariškiai užgrobia Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinę. Oro uoste pradėjo streiką jedinstvenininkai, kurių daugumą sudarė rusai, lenkai ir baltarusiai. Iš Vilniaus išvažiuoti sunku. Dar sunkiau pakliūti į miestą. Naktį prie Parlamento išgirsime, kad nusiaubtas Krašto apsaugos departamento pastatas Kosčiuškos gatvėje, o po valandos - kad apsuptas ypatingosios paskirties dalinys Valakampiuose ir dalis policininkų tapo judais - su savo ,,vadu" Makutinovičium persimeta pas žmogžudžius. Ir vėl ,,tarpnacionalinis" gestas - persimeta lenkai ir rusai. Su keliais fotografais gaudome mašiną - norisi nuvažiuoti prie akademijos. Nieks nenori važiuoti. Laukiama kada puls Parlamentą. Labai didelė įtampą. Žmonės eina ir eina apie Parlamentą ratu. Taip šilčiau. Ryte prie Parlamento gauname laikraštį ,,Laisva Lietuva". Baigiasi šeštadienis, dieną mieste ramu. Velniškai norisi miego. Reikia pailsėti, rytoj sekmadienis. Gal jokių akcijų nenumato bolševikai skerdikai... Vilnius - Kaunas plente už miesto du šarvuočiai: vienas šalikelėje, kitas stovi skersai. Trumpavamzdžiai automatai palydi kiekvieną automobilį. Mūsų autobuso nestabdo, nes išvykstame iš miesto. Deja, vidurnaktį Vilniaus miegą nutraukia tankų šūviai, apie antrą valandą buvo užgrobti Televizijos bokštas, RTV pastatas Konarskio gatvėje. Po tankų vikšrais, nuo šūvių žuvo taikūs Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai. Trakiečių miegą tą sekmadienio naktį nutraukė ne tankų šūviai. 2 valandą nakties nutrūksta televizijos transliacija - užgrobiamas radijo ir televizijos bokštas. Po kelių minučių per radiją anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis perduodamas nelaimės šauksmas... ...Vis gi sekmadienį!!! Ar sutapimas, ar tokia agresorių taktiką - užpulti sekmadienį, kada žmonės mažiausiai tikisi sulaukti nelaimių. Ir užpulti miegančius. Hienų taktika. Vokietija 1939 metais užpuola Lenkiją prieš šventines dienas, po 17 dienų SSRS užpuola Lenkiją sekmadienį, Vokietija užpuola sovietus sekmadienį. Ir čia sekmadienis. Sutapimas?.. Už poros valandų Trakų miesto gatvėse pasigirsta per garsiakalbį raginimas vykti ginti Parlamentą, Lietuvos nepriklausomybę. Autobusai laukia prie Kultūros rūmų. Lekiu į ,,Galvės" redakciją. Visur durys atviros. Nešami dokumentai, aparatūra. Sėdu prie telefono ir skambinu į Maskvą, Gorkio (dabar Nižny Novgorod) redakcijas, kur dirba pažįstami kolegos. Niekas netiki.  Pagaliau 8 valandą ryto pakliūnu į Vilnių, Konarskio gatvę. RTV komiteto pastatas ir šalia esantys namai su iškultais langais. Aplinkui šarvuočiai. Tankas įvarytas pro pralaužtą tvorą. Desantininkai pikti kaip šunys, tik automatų spynomis klaksi. Matosi kulkų išmuštos duobutės sienose. Ant gatvės, prie pat šaligatvio dega daug žvakučių... 9 valanda iš RTV pastato išsiveržia sužvėrėjusių desantininkų sumuštas žurnalistas Virgilijus Martišauskas... Sako, kad dieną puls Parlamento pastatą. Apie 11 valandą pro Parlamentą pralekia 2 tankai ir 30 šarvuočių. Minios žmonių. Grūstis. Statomos barikados. Atvažiuoja daug sunkiasvorių mašinų, traktorių, atvelkami sugedę kelių volai. Po pusiaudienio atvyksta SSRS Federacijos Tarybos nariai: B. Oleinikas, A. Ter - Petrosianas ir N. Dementejus. Vos vos prasibrauna pro skanduojančią minią. Kelią skina policijos pulkininkas. Žmonių vis daugėja. Gaunamas pranešimas, kad Borisas Jelcinas atvyksta į Pabaltijį. Viltis rusena, jog Parlamento nepuls. Jau vakare, devintą valandą, per radiją Vytautas Landsbergis praneša, jog ateinančią naktį nebus imtasi jokių karinių akcijų. Bet įtampą neatslūgsta. Žmonės kalba, kad per bokšto langus mėtomi kažko prigrūsti maišai primena žmonių kūnus. Nuvažiuojame prie Televizijos bokšto - vaizdas niūrus. Žemė išmalta, tvoros išlaužytos, už jos laksto šalmuoti desantininkai. Vienas tauragietis parodo kur žuvo žmonės. Kraujo visur. Gilzių ir pėdų... Vielinėje tvoroje sušalusios gėlės. Įkišu fotoaparatą pro tvorą. Prie manęs puola desantininkai. Kažkokia moteris keikia įstrižaakę šalmuotą baidyklę. Tas ,,mat tvoju" atsikerta... Ir vėl naktis. Laužai aplink Parlamentą. Daug atvežta malkų. Daug jaunimo. Laužai aplink Parlamento rūmus. Laužai, laužai... Jaunimas bučiuojasi. Amžius daro savo. Antrame aukšte kunigas Grigas laiko mišias. Visoje šalyje paskelbtas trijų dienų gedulas. Visoje Lietuvoje.  Praeina pirmadienis, antradienis. Trečiadienį visa Lietuva palydi sovietų teroro aukas į Antakalnio kapines. Kilometrinė vainikų ir gėlių kolona. Verkia senutės, jaunos moterys. Mergaitei visus pirštukus vaškas apliejo. Ji dreba ir verkia. Trispalvėmis apkloti karstai. Lietuva atsisveikina su Loreta Asanavičiūte, Virginijumi Druskiu, Dariumi Gerbutavičiumi, Rolandu Jankausku, Algimantu Kavoliuku, Vidu Maciulevičiumi, Apolinaru Povilaičiu, Ignu Šimulioniu, Vytautu Vaitkumi. Kitus žuvusiuosius - Rimantą Juknevičių, Alvydą Kanapinską, Titą Masiulį ir Alvydą Matulką priglaudžia kitų rajonų žemelė. Trylika aukų sausio tryliktąją! Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 dienos nutarimu Nr. 1-952 už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę apdovanojo (po mirties) I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu trylika žuvusiųjų.  Vasario 18 dienos nutarimu Nr. 1-1070 šiuo ordinu apdovanotas ir Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės gynėjas Vytautas Koncevičius, miręs nuo žaizdų vėliau. Tai keturioliktoji auka, paaukota ant Lietuvos Nepriklausomybės aukuro. Sako skaičius 13 yra nelaimingas, tad gal keturioliktoji gyvybė buvo paimta, kad tokios tragedijos niekada nepasikartotų mūsų žemėje? O kiek liko suluošintų, sužalotų? Kiek liko gedinčių...  Galbūt už tai, kad daug fotografavau, organizavau fotoparodas iš 1988-1991 metų įvykių, o galbūt lėmė ir kiti faktoriai, bet man įteikė ,,Sausio 13-osios atminimo medalį" (Lietuvos Respublikos ordinų kanceliarija, Vilnius, 1993 m. sausio 11 d.; Nr.10, 1894).  Viena iš parodų, apkeliavusi Lietuvos bei Lenkijos kai kuriuos miestus, vadinosi ,,1991 metų sausio mėnesio įvykių kronika Lietuvoje" (Lenkijoje - ,,Kronika Wydarzen na Litwie w styczniu 1991") Lenkijoje paroda pabuvojo (1991 m. balandžio-rugpjūčio mėnesiais) Krokuvos, Bielska Biala, Mszana Dolna miestuose (Kronika Beskidzka", 18.05.1991, Nr.16 (1784), psl.3), kur buvo parodyta 40x50 cm 70 vienetų nespalvotų fotografijų. Fotoparoda dalyvavo ir Lenkijos-Čekoslovakijos teatrų festivalyje ,,Na granicy" 1991 m. gegužės 31 - birželio 3 dienomis Cieszyne-Česky Tešin.  Lenkijoje viešėjau beveik dvi savaites. Gyvenau Lenkijos pietuose, Bielska Bialo miestelyje pas Lenkijos Seimo senatorių Andžejų Kralčinskį. Jis man parodė Lenkijos pietinių rajonų miestus bei apylinkes. Tada, dar 1991 metais aš pirmą kartą pamačiau dokumentus apie Katynės skerdynes, kada rusai netoli Smolensko sušaudė daugiau kaip 12 tūkstančių Lenkijos armijos karininkų.  1989 metais, kai gavau patalpas kūrybinėms fotodirbtuvėms įsirengti, Vilniuje, Lvovo gatvės Nr. 11 name, susipažinau sunuostabiu žmogumi Pranu Naruncu. Jis man labai daug kuo padėjo tuo metu, pradedant deficitiniu telefono įsivedimu ir baigiant papraščiausiais gyvenimiškais patarimais. O patarti jis galėjo, nes tuo metu jam buvo arti 80-ies metų. Tik daug vėliau, kada susipažinome artimiau, jis papasakojo savo gyvenimo istoriją, kurios vienas veiksmas vyko tame pačiame Kozelecko koncentracijos stovykloje, kada jis, būdamas Lenkijos armijos kareivis, papuolė 1939 metais rusams į nelaisvę, o 1940 pavasarį buvo varomas kolonoje su kitais belaisviais sušaudyti. Jam likimas buvo dosnus - pabėgo ir pragyveno net iki 2003 metų pavasario. Jam tais metais kovo 23 dieną būtų sukakę 93 metai. Trūko vos poros mėnesių. Viename Lenkijos laikraštyje apie mano fotoparodą ,,1991 metų sausio mėnesio įvykių kronika Lietuvoje" buvo parašyta, jog tai ,,...nepakartojami kadrai iš Lietuvos...". Taip, jiems gal tai tik egzotika, mums buvo tuomet kasdienybė... Tos dienos man prisimena kaip pačios aktyviausios, kada fotografuoji žmones prie laužų aplink Parlamento pastatą, kada fotografuoji vaikinus ,,mirtininkų" zonoje - tarpe tarp dviejų barikadų priešais Parlamentą, kada fotografuoji tankus, desantininkus. Baimės tikrai nejaučiau, gyvenau euforija.
Nuotraukos autoriaus. |
