Lentvaris: Eilėraščiai. Sibiro tremtiniai

Susijusios žemėlapio žymos:

Marija Skliutienė

Įvertink straipsnį

Tremtyje verkėm, save smerkėm:

Gal nemokėjome gyvent?

Kitų kaltes mums padėjo

Pikta lemtis suverst.

Laiškuos plačiosios tėvynės prašėm:

- Pasigailėkit nekaltų!

Laiškai užkliuvo, o gal pražuvo -

Nenorėjo lietuvių išleisti gyvų.

Tremtyj suradom badą, mirtį,

Kuri neaplenkė vaikų.

Baisiai kentėdami, turėjo viltį -

Greičiau sugrįžti į namus.

                     * * *

Mes jau visai pasenome

Ir darbus jau palikom.

Bet Lietuvos, brangiausios,

Labai jau pasiilgom.

Akimirksniu prabėgo dienos,

Pati gražiausia jaunystė.

Ilgai mus lydėjo mirtys:

Baisu ir prisiminti.

Tu, mūs brangi tėvyne,

Ar mūsų nemylėjai?

Kai vežė kadais į Sibirą,

Ko taip kantriai tylėjai?

Ar mes tau buvom negeri,

Kad tu mus pamiršai?

Juk verkėm, šaukėme naktim,

O tu ir žodžio nesakei.

Ir mums dabar atrodo,

Kad žemė ta - auksinė,

Užtai kad čia užaugome,

Kad Lietuva - tėvynė!