Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Liškiavos švč. Trejybės bažnyčia
1699 m. Liškiavoje įsikūrė dominikonai ir 1704–1714 m. pastatė mūrinę švč. Trejybės bažnyčią, kuri sudaro vieningą kompleksą su vienuolynu. 1814 m. bažnyčia tapo parapijine. Tai vėlyvojo baroko šedevras. Bažnyčia yra graikiško kryžiaus plano, kupolinė, su dviem bokšteliais. Joje įrengti septyni puošnūs altoriai. Šventorius apmūrytas. Jame yra vietos meistro Igno Zdanavičiaus 1881–1884 m. pastatyta medinė varpinė.
Sovietmečiu vienuolyno patalpose kurį laiką veikė vidurinė mokykla. 1990 m. Liškiavos klebonu paskirto kun. Valiaus Zubavičiaus pastangomis bažnyčia ir vienuolyno pastatai atrestauruoti. Dalis pastatų perduota Viešajai įstaigai „Liškiavos kultūros centras“, kuri organizuoja seminarus, konferencijas ir kitus renginius. Paruošta liturginių rūbų ir bažnytinio meno kūrinių ekspozicija.
Liškiavos architektūrinis ansamblis
Liškiavos XVII a. architektūrinis ansamblis randasi kairiajame Nemuno krante, 8 kilometrai nuo Druskininkų. Tai nuostabus baroko perlas pietų Lietuvoje, gausiai lankomas turistų iš viso pasaulio ir Lietuvos. Viso šio ansamblio dominantė ir puošmena - Švenčiausios Trejybės bažnyčia, nuostabus vėlyvojo baroko statinys.
1990-1997m. bažnyčia kapitališkai atrestauruota ir prikelta naujam gyvenimui klebono kanauninko Valiaus Zubavičiaus pastangomis ir rūpesčiu. Bažnyčios laidojimo rūsiuose atviruose karstuose yra išlikę vienuolių dominikonų palaikai, įrengta liturginio paveldo ekspozicija.
Šį vėlyvojo baroko statinį puošia italų tapytos freskos, 7 baroko - rokoko stiliaus altoriai, seni autentiški suolai su dominikonų intarsijomis bei XVIII - XIX a. sakralinės tematikos paveikslai. Dominikonai šiame vienuolyne gyveno neilgai, nuo 1699 iki 1813 metų, nes tuometinė civilinė valdžia neleido priimti į vienuolyną naujokų ir taip vienuolynas, negalėdamas atsinaujinti, sunyko. 1813 metais mirus paskutiniam Liškiavos vienuoliui, vyskupas savo Dekretu visus vienuolyno pastatus su bažnyčia perdavė administruoti parapijai. Kaip bebūtų gaila, dominikonų vienuolynas taip ir neatsikūrė Liškiavoje iki šių dienų.
Vaizdas nuo Liškiavos piliakalnio
Panoraminį vaizdą nuo Liškiavos piliakalnio galite pažiūrėti čia.
Liškiavos vienuolyno panoraminį vaizdą galite pažiūrėti čia
ir čia
- Liškiava minima rašytiniuose šaltiniuose jau nuo 1044 metų.
- Žmonės dabartinės Liškiavos apylinkėse gyveno jau antrame tūkstantmetyje prieš Kristų.
- Liškiavoje yra 4 archeologijos paminklai: piliakalnis - alkakalnis, Bažnyčios kalnas, akmuo su jaučio pėda ir vadinamasis „raganų akmuo“.
- Piliakalnyje buvusi medinė pilis VI a. pr. Kr.- IX a. po Kr.
- Mūrinė pilis statyta XIV - XV amžių sandūroje ir jos statyba nutraukta po Žalgirio mūšio (1410m.).
Mitai ir legendos
Legenda: Liškiavos laukuose yra didelis akmuo. Senų senovėje, labai seniai, kaip seni žmonės kalba, laumė nešė tą akmenį ir norėjo Nemuną užtvenkti ligi dvyliktos valandos. Tik kai gaidys užgiedojo, tai jai prijuostės raištis nutrūko. Išmetė akmenį ant tos vietos, ir iki šiol jis ten pasiliko.
Ką rašė Vincas Krėvė apie Liškiavą, paskaityti galite čia.
P.S. Senoliai kalba, kad būtent šioje vietoje prasidėjo Nemunas. Kunigaikščio žmona, išlydėjusi vyrą į karą. Laukė jo ilgai ilgai, o žinių kaip nėr, taip nėr. Tada ji nuėjo pas žynį galingą, ir tasai pasakė:
- Eik, tenai, į girią prie senojo ąžuolo. Iš senų jo lapų užkurk ugnį. Jei dūmai eis tiesiai į dangų – Kunigaikštis grįs sveikas ir gyvas. Bet jei dūmai sklaidysis į šonus – nieko gero nelauk, kunigaikštis jau žuvęs.
Kunigaikštienė taip ir padarė, nuėjo prie senojo ąžuolo, uždegė laužą. Laužas suliepsnojo staigiai ir užgeso, o smilkstantys dūmai sklaidėsi į šonus. Kunigaikštienė pradėjo raudoti, jos vyro jau nėra. Ji taip mylėjusi savo vyrą, kad verkusi tol, kol nuo ašarų pradėjo tekėti upelis, tas upelis dabar vadinasi Nemunu.
Straipsniui naudoti informaciniai šaltiniai:
Liškiavos švč. Trejybės bažnyčia. Projektas "Mūsų paveldas" musupaveldas.lt
Liškiava. Liškiavos kultūros centras, 2008. Prieiga per internetą:www.liškiava.lt
Liškiavos buvęs domininkonų vienuolynas ir Švč. Trejybės bažnyčia. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999. http://vienuolynai.mch.mii.lt
Straipsniui naudoti paveikslėliai paimti iš Vilkaviškio vyskupijos svetainės internete ir Tomo Simkonio Flicr svetainės
Tai pavyzdinis straipsnis, kuris konkurse "Žinių meistras" nedalyvauja.
