Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Kęstutis Griškevičius
Senųjų rajono dvarų istorijoje neblogai žinomas ir Leonpolio dvaras, kuris įsikūręs dešiniajame Šventosios upės krante, apie 5 kilometrus į pietvakarius nuo Ukmergės. Istorijos vingiuose jį valdė garsūs didikai, kunigaikščiai, kurie užėmė svarbius postus tuometinėje valstybėje.
Istorikė Arimeta Vojevodskaitė Leonpolio dvaro istoriniuose tyrimuose pastebi, kad jo teritorija abipus Šventosios tarp Armonos ir Storės - Leonpolio ir Užuraisčio žemės greičiausiai susiformavo XVI amžiaus viduryje. Atskiros valdos, prorėžiai, kaimai dažnai skaidėsi, keisdami savininkus. Didesnį žemės masyvą pradėjo kaupti Dovydovyčiai ir Radgauskiai, kur ilgainiui išsirutuliojo keli stambesni Deltuvos dvarai: Deltuva Radgauskynė, Gruževskių Deltuva, Zabielų Deltuva ir Leonpolis su Užuraisčiu.
Pasak istorikės, Leonpolio dvaro sodybos vieta tarp dviejų upelių buvo pasirinkta neatsitiktinai. Legendinių vietovių artumas - Ročkalnio miškas ir kalva, kur pagal padavimus kunigaikštis Utenis palaidojęs tėvą Kukovaitį, ties šia kalva gulintis apeiginis Moko akmuo ir kiti leidžia manyti, kad stambesnė gyvenvietė čia yra buvusi jau ankstyvaisiais laikais. Senoji perkėla per Šventąją rodytų buvus Leonpolį svarbia strategine vieta. XVI-XVII amžių riboje minimas Leonevas su žmonių tarnybomis laikytina pirmu dvaro sodybos paminėjimu. Čia galėjęs jau būti įtvirtintas punktas, priklausęs didžiajai Deltuvai. Pirmieji Leonpolio mūrai turi gotikos bruožų, todėl galėtų būti priskirtini XVI amžiui. Yra nemaža tikimybė, kad dvaro sodyba arba jos dalis XVII amžiuje buvo atitekusi didikams Zabieloms per Žemaičių taurinininko antrąją žmoną Barborą, o to amžiaus antroje pusėje ją galėjo valdyti Siesickiai - Siesikų, Taujėnų ir Gelvonų savininkai.
Vėlyvesniuose dokumentuose yra užuominų, kad Leonpolis atiteko Siesickų vaivadaičių palikuonims, Užuraistį ir Leonpolį 1607 metais valdė Kaminskai. Mykolas Daumantas Siesickis, kuris tuo metu gyveno Siesikų pilyje, Leonpolį laikė svarbia istorine vieta. M. D. Siesickio sūnums anksti mirus, visą turtą paveldėjo vienintelė duktė Marijona-Elžbieta (mirusi 1836 metais). Ji buvo ištekėjusi už Klecko ordinato Lietuvos raikytojo Mykolo Antano Radvilos (1686-1721). Siesikai ir Leonpolis atiteko Radviloms, kurie nuolatos čia tikriausiai negyveno.
Istoriografijoje Leonpolio rūmų statyba priskiriama Radviloms. Jiems gali būti priskiriama ir rūmų rekonstrukcija bei XVIII amžiaus pabaigos - XIX pradžios interjeras.
Lenkų istorikas Romanas Aftanazis rašė, kad Leonpolis atsirado XVIII amžiaus pirmoje pusėje, o dvaras tuo metu priklausė kunigaikščiui M. A. Radvilai. Šiam mirus, kunigaikštienė Marijona savo sūnui Leonui Mykolui (1722-1751) tarpumiškėje prie Šventosios upės pastatė rūmus, vadinamąją pilaitę pramogoms ir medžioklei, pavadindama šią vietovę sūnaus vardu - Leonpolis. Po kunigaikščio Leono mirties Leonpolį paveldėdavo giminaičiai. 1812 metais pilaitė buvo susprogdinta.
Nuo XIX amžiaus pradžios rūmai ir šalia esančios žemės buvo stambaus Taujėnų dvaro dalis ir priklausė Radviloms. 1836 metais Radvilos Leonpolį pardavė Tiškevičiams iš Raudondvario prie Kauno.
Koks tuo metu buvo Leonpolio dvaras, galima spręsti iš kai kurių 1804-1805 metais surašytų inventorių. Juose pažymėta, kad “Dvaro sodyba nuo seno susidarė iš atskirų sektorių: pervažos per Šventąją, reprezentacinio kiemo su rūmais ir kitais statiniais, palivarko su ūkiniais sektoriais bei sodu. Rūmų kiemas buvo aptvertas mūrine tvora, turėjusia gynybinės sienos požymių. Į kiemą buvo patenkama per mūrinį vartų pastatą su dvidėriais, apkaltais ir vinimis apkaustytais su trimis rankenomis vartais ant medinių bėgūnų”. Vėlesniais duomenimis, virš vartų buvusi koplyčia.
1804-1805 mmetais pastatas buvo dengtas skiedromis, stogas apgriuvęs. Dešinėje rūmų pusėje stovėjo orandžerija, nuo kurios kiemo mūras buvo jau visai sugriuvęs. 1832 metais įvažiavimo vartai, koplyčia ir aptvaras buvo sugriuvę, o patys rūmai apdengti šiaudų stogu, apgriuvę ir negyvenami.
Sodybą įsigijęs Mykolas Tiškevičius Leonpolį nuomavo. Jame šeimininkavo kelios Michalovskių, vėliau - Šukevičių šeimos. Nuomininkai plėtė ūkinį sektorių, rekosnstravo gyvenamąjį palivarko pastatą. Rūmai, matyt, nebuvo išnuomoti, tad jais ir nesirūpinta. 1841 metais jų būklė buvo apverktina. 1846 metais Šukevičius informavo Tiškevičių, kad buvo atvažiavęs senas mūrmeistris ir sudarė rūmų atnaujinio sąmatą, darbus įvertino 3000 rublių sidabru.1849 metais rūmų statyba buvo baigta. Visai senas namas buvo perstatytas, tam sunaudota 40 tūkstančių plytų. Buvo įrengtos pusrūsinės patalpos ir langai jose, pastogėje įrengti “gotikiniai” langai. Pastatytos keturios naujos baltos ir keturios pilkos krosnys.
1912 metais žemes ir pastatus su visa 37 tūkstančių rublių skkola išpirko kunigaikštytė Taida Radvilaitė (1882-1960), kuri po Pirmojo pasaulinio karo buvo priversta jį parduooti. Po Lietuvos žemės ūkio reformos iš jos Leonpolio dvarą 1925 metais nupirko daktaras Mykolas Devenis su žmona Alena Vileišyte.
Keistučio Devenio knygoje “Lietuvos pradžia ir Deltuvos istorija” rašoma, kad naujieji savininkai 1927 metais įkūrė kooperatinę garinę pieninę, 1930 metais įsteigė modernišką spirito varyklą. Spiritą supirkdavo valdžia, o pieninė aprūpindavo Ukmergę ir kariuomenę pienu, sviestu, sūriu. Leonpolis vienas iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo auginti cukrinius runkelius. Dvare dirbo ir gyveno 26 darbininkų šeimos, iš apylinkės buvo samdoma dar apie 15 darbininkų. Leonpolis buvo pavyzdinis ūkis, rodęs kitiems pavyzdį, kaip gerinti žemdirbystę. Jame buvo laikoma aapie 80 karvių, 35 arkliai, daug paukščių. M. Devenio žmona Alena Vileišytė-Devenienė, žinomo visuomenės veikėjo Jono Vileišio duktė, rūpinosi parku, tvenkiniais.
Likimas dvaro savininkui M. Deveniui susiklostė nepalankiai. 1940 metų rugsėjį Leonpolis buvo nacionalizuotas, jos savininkas apibūdintas taip: “Devenis Mykolas yra med. daktaras, dabar jis suimtas kaipo liaudies priešas, yra labai turtingas, žmonių nemėgiamas kaipo išnaudotojas”
M. Devenis buvo areštuotas, iš pradžių laikytas Ukmergės kalėjime. 1941 metų kovo 1 dieną nuteistas 8 metams kalėjimo. Iš Ukmergės perkeltas į Vilnių, iš ten - ištremtas į Vorkutą. Žmonos Alenos, kuri po vyro suėmimo su trim mažamečiais vaikais - Algirdu, Keistučiu ir Dalia išvyko į JAV dėka, 1942 metais surastas ir išreikalautas kaip Amerikos pilietis.
Sovietmečiu rūmuose veikė kolūkio kontora, įrengti butai. Vienu metu čia buvo kino teatras, paskui pastatas perduotas pradinei mokyklai.
Sovietams nacionalizavus dvarą, daug eksponatų iš turtingos Devenių bibliotekos, paveiklų galerijos, etnografinių rinkinių kolekcijos pateko į Lietuvos muziejus. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, nuosavybės teises į Leonpolio dvarą atgavo jauniausioji Mykolo ir Alenos Devenių dukra dalia Devenytė-Bobelienė. Ji buvo planavusi dvare įkurti Deltuvos kultūros centrą, kuriame nuolat rintųsi menininkai iš visos Lietuvos. Buvo gauta 200 tūkstančių litų valstybės parama rūmų restauracijai, tačiau už tuos pinigus atlikta tik dalis darbų: pakeistas stogas, perdangos, suremontuotos palėpės. Savininkė ketino dvarą perduoti rajono savivaldybės administracijai arba Raudonajam Kryžiui, tačiau apleisto dvaro niekas nenorėjo. Nesaugomus rūmus pradėjo niokoti vagys, o 2006 metais jis buvo parduotas medienos eksporto įmonei.
Kokioms reikmėms bus pritaikytas gilią senovę menantis, vaizdingoje vietoje įsikūręs dvaras, aplink jį esantis parkas, kol kas neaišku. Idėjas įgyvendinti trukdo juridiniai reikalai, susiję su dvaro teritorijoje esančių pastatų privatizavimu, tenykščių gyventojų iškeldinimu. Deltuvos seniūnas Salvijus Stimburys apgailestauja, kad pastaruoju metu pastato būklė yra apgailėtina, nesirodo ir jo savininkai, su kuriais anksčiau seniūnija bendraudavo. Gali būti, kad ir bendra pastarojo sunkmečio padėtis lemia, jog tvarkyti ir saugoti dvaro pastatus ir teritoriją nerandama galimybių. O senasis dvaras ir šiandien tebeslepia nemažai paslapčių. Tačiau ištirti jo praeitį trukdo įvairios priežastys. 1936-1938 metais Leonpolyje lankėsi istorikai Jonas Puzinas, Vincas Vileišis ir kiti, kurie ketino pradėti kasinėjimus, tačiau juos sutrukdė karas. 1990 metais A. Devenienė-Grigaitienė, norėdama išsiaiškinti vietovės istorinę praeitį prašė organizuoti tyrimus, nes neatmetė galimybės, kad Leonpolis galėjo būti senoji Voruta. Tačiau nenumatytos kliūtys sutrukdė tai padaryti. Senoji vietovė tebesaugo savo paslaptis.
