Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Kęstutis Griškevičius
Atsigręžus į tūkstančio metų senovę, šiandien sunku rasti daugiau to meto paliudijimų. Tai daugiausiai kitose šalyse užrašyti pasakojimai, archeologų radiniai senosiose gyvenvietėse, laidojimo vietose. Tačiau yra ir kitų pagoniškosios Lietuvos liudytojų. Tai įvairiose Lietuvos vietose esantys piliakalniai.
Lietuvos teritorijoje jų būta apie 1000, iki šiol išliko apie 800, o rimčiau ištyrinėta tik apie 100. Nemažai jų išlikę ir mūsų rajone. Piliakalniais vadinamos kalvos, ant kurių buvo įtvirtintos gyvenvietės ir pilys. Jie atsirado dar apie 1500 metų prieš Kristų. Iš pradžių tai buvo gerai įtvirtintos gyvenvietės, vėliau jos tapo slėptuvėmis, kuriose pasislėpdavo netoliese gyvenę žmonės. Metams bėgant, ant piliakalnių atsirado pilys - ankstyvųjų kunigaikščių medinės rezidencijos. Piliakalniai naudoti iki XIV ir XV amžiaus sandūros. Žinomiausi Lietuvoje - Kernavės, Veliuonos, Medvėgalio, Narkūnų, Rudaminos, Lavoriškių piliakalniai.
Trečiajame atlaso “Lietuvos piliakalniai” tome aprašyti ir 18 mūsų rajone esančių piliakalnių. Dauguma jų atsirado I tūkstantmetį prieš Kristų, gyvenimui, gynybai nuo priešų buvo naudojami iki pirmojo tūkstantmečio pradžios. Ilgiau gynybinėms reikmėms buvo naudojamas Ukmergės piliakalnis, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas iki 1435 metų.
Net trys piliakalniai yra Žemaitkiemio seniūnijos teritorijoje, o bene žinomiausias iš jų -Berzgainių piliakalnis. Krašto pažinimo laikraštyje “Gimtinė” apie jį rašyta: “Vienas įspūdingesnių ir stambesnių Aukštaitijos piliakalnių yra Berzgainių kaimo laukuos. Ne veltui vienas žinomų vyresniosios kartos piliakalnių tyrinėtojų Petras Tarasenka čia norėjo lokalizuoti ir iki šiol istorikų dar niekaip galutinai nenustatomą Lietuvos karaliaus Mindaugo pilies, vadinamos Vorutos vietą.
I-ojo pabaigoje ir II tūkstantmečio pradžioje ten buvo įrengta tvirta medinė pilaitė, vėliau prikausiusi kažkuriam Lietuvos didikui”.
Atliekant banduomuosius kasinėjimus, ant Berzgainių piliakalnio rasta puodų šukių, molinių verpstukų, ugniavietės žymių.
Dar vienas toje pačioje esantis ir tyrinėtas yra antrasis Antatilčių piliakalnis. Jį tyrinėjęs archeologas Gintautas Zabiela mūsų laikraštyje prieš porą dešimtmečių rašė, kad piliakalnį sparčiai ardo pratekantis Siesarties vanduo, belikęs šiaurės vakarinis šlaitas. Tyrinėjimų metu nustatyta, kad ant piliakalnio ir prie jo žmonės pirmą kartą apsigyveno mūsų eros pradžioje. Pastatai būdavo statomi iš statmenai sukastų stulpų, tarpus tarp jų užpindavo žabais, apkrėsdavo moliu. Be pastatų ir ugniaviečių liekanų, tyrinėjimų metu rasta daug lipdytos keramikos brūkšniuotu paviršiumi. Tokius puodus gaminę žmonės gyveno didelėje Rytų Lietuvos teritorijoje. Antatilčių piliakalnis - viena labiausiai į vakarus nutolusių gyvenviečių, jos gyventojai jau žinojo geležį. Tai liudija surastas geležinis peilis pjautuvėlis, tačiau daug buityje reikalingų daiktų tuometiniai gyventojai darėsi iš medžio, kaulo, molio, akmens. Pirmą kartą Lietuvos piliakalniuose čia surastas molinis žuvies stuburo slankstelio formos audimo staklių svorelis. Antatilčių piliakalnio eksponatai papildė Ukmergės kraštotyros muziejaus fondus.
Tyrinėjimai parodė, kad minėtas piliakalnis buvo nuolat atnaujinamas -tvirtinamas pylimas, įrengta gynybinė siena.
Žemaitkiemio seniūnijos teritorijoje esantys piliakalniai nepalikti likimo valiai ir šiandien - jų tvrkymui daug dėmesio skiria seniūnė Rita Mikutienė. Tačiau jei antrąjį Antatilčių piliakalnį natūraliai suardė pro šalį tekantis upelis, kiti piliakalniai sunyko dėl žmogaus ūkinės veiklos. Taip atsitiko su Siesikų seniūnijoje esančiu Šinkūnų piliakalniu, kuris buvo sunaikintas įrengus žvyro karjerą. Kad tai buvo vertingas senovės liudytojas, rodo tas faktas, kad 2003 metais jame atliekant archeologinius kasinėjimus rastos galbūt 400 metų senumo šulinio liekanos, kiti vertingi radiniai.
Nepasisekė ir Pabaisko seniūnijos teritorijoje esančiam Sukinių piliakalniui, kuris buvo apardytas arimų, iškasinėtas duobėmis. Šis piliakalnis įeina į archeologinių paminklų kompleksą, kurį sudaro akmens amžiaus stovyklos liekanos, piliakalnis ir akmuo Mokas. Vietiniai gyventojai piliakalnį vadina Pilaite. Kaip ir dažnas piliakalnis, taip ir šis apipintas įvairiomis legendomis. Pasakojama, kad senovėje ant jo buvusi kryžiuočių šventykla, o piliakalnyje krištoliniame karste palaidotas kunigaikštis. Įvairiais metais atliktų archeologinių žvalgymų metu nustatyta, kad tai buvo gynybinis piliakalnis, jame rasta plytgalių ir glazūruotų koklių. Kelta net ir tokia versija, jog ant šio pilikalnio galėjusi stovėti Veprių pilis, kurią buvo užpuolę kryžiuočiai kartu su kunigaikščio Vytauto kariais. G. Zabiela knygoje “Medinės pilys” rašo, kad Veprių pilyje žuvo visi 120 jos gynėjų. Tačiau dėl Veprių pilies vietos vieningos nuomonės nėra. Minėtas autorius rašo, jog “Vepriuose yra vieta, vadinama piliakalniu, tačiau X IV amžiaus pilies vietos ji neprimena. Nuo XVI amžiaus toje vietoje stovėjo Veprių dvaras. Artimiausias vėlyvas piliakalnis yra 4,5 kilimetro nuo Veprių, kitapus esančiame Sukinių kaime. Greičiausiai ant jo ir bus stovėjusi Veprių pilis”.
Vietiniame Veprių seniūnijos “Šventosios vingio” laikraštėlyje 1988 metais taip aprašytas Veprių piliakalnis. “Veprių piliakalnyje tebėra buvusių rūmų žymių - duobių, rūsių liekanų. Prieš keliolika dešimčių metų dar buvo tiek sienų mūro, kad Podbereskis, statydamas naują dvaro klojimą, plytas šulams mūryti ėmęs iš pilies rūmų liekanų.
Kaip sugriuvę Veprių pilies rūmai, žmonės taip nupasakoja. Vieni ponai, kurie tada Vepriuose gyveno, kažin ką labai nedora padarę. Už tai ištikusi juos tokia nelaimė, kad rūmai tiek įslūggdavę, jog nebuvo galima durų atidaryti. Ir kiek žmonės atkasdavo, tiek rūmai per naktį vėl įslūgdavo į žemę. Kai rūmai buvo įslūgę beveik iki pusės langų, ponai supratę, nieko gero nebūsią, todėl išsikraustę iš kalno rūmų. Taip rūmai ir sugriuvę”.
Kovas su kryžiuočiais, regis, mena Lyduokių seniūnijoje esantis Juodausių piliakalnis. Pasakojama, kad kareiviai jį supylė kepurėmis ir jame paslėpė ginklus bei dokumentus.
Metams bėgant, senieji piliakalniai būdavo panaudojami įvairioms reikmėms, nors vietiniai gyventojai į juos visuomet žiūrėjo pagarbiai. Prieš porą metų ant Pilionių, kitaip vadinamo Mateikiškių piliakalnio, esančio Šešuolių seniūnijoje, buvo pašventintas kryžius. Jo viršūnėje yra išlikęs vietinio dvaro pono Kwiatkovskio paminklinis akmuo.
Įvairiomis legendomis apipintas Ukmergės piliakalnis. Viena jų - kad kepurėmis supylė švedai. Kitas padavimas sako, kad piliakalnį supylė milžinas, gailėdamasis, kad susiginčijęs dėl žemės užmušė savo brolį.
Ukmergės piliakalnis ne kartą kasinėtas, archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad jame stovėjo Vilkmergės pilis. Jos apylinkes Livonijos ordinas niokojo 1333 m., 1364 m. vasario mėnesio pradžioje, dar daug kartų. Tačiau pilis, kaip spėjama, buvo užimta tik 1385 metų gegužės mėnesį ją netikėtai užklupus kryžiuočių remiamam Sudimantui. 1388 metų rugsėjo mėnesį, artėjant kryžiuočiams, pilį sudegino patys jos gynėjai. Vėliau pilis ne kartą atstatyta, minima iki 1435 metų.
Įvairių legendų, pasakojimų vietiniai gyventojai žino apie Pivonijos seniūnijoje esančius Bartkūnų, Laičių, Želvos seniūnijos Paželvio, Vidiškių Zujų, Siesikų Lokinės ir kitus piliakalnius. Prieš tūkstantį metų jie buvo vietos gyvenviečių centrai, kuriuose žmonės gyveno, slėpėsi nuo priešų, su jais kariavo.
