Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Kęstutis Griškevičius
Istoriniai šaltiniai, archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad jau iki Mindaugo valdymo laikų lietuviai buvo viena iš karingiausių baltų genčių. “Livonijos kronikoje”, kuri išleista XIII amžiuje, rašoma, jog “lietuviai siekė valdyti visas Rusijoje, Livonijoje ir Estijoje gyvenančias gentis - tiek pagonių, tiek krikščionių, ir retas kas drįsdavo gyventi savo sodybose, o ypač latviai, kurie dažnai palikdavo savo namus tuščius ir slėpdavosi tamsiose miško slėptuvėse. Jau 1183 metais lietuviai surengė pirmąjį savarankišką žygį į rusų žemes, nusiaubė Pskovą, o pakeliui, kaip spėjama, ir Polocką. Vėliau karo žygiai vis dažnėjo, buvo žygiuojama ne tik į Rusiją, bet ir Livoniją bei Lenkiją. Tai nebuvo tikri karo žygiai - buvo žygiuojama dažniausiai plėšti. Plėšiami būdavo ne vokiečių riteriai - jų mūrinių pilių lietuviai nesugebėdavo paimti. Daugiausiai kentėjo latviai ir estai. Istorikas Alfredas Bublauskas viename iš leidinių rašo, kad latviai buvo taip nukamuoti lietuvių žygių, jog iš gyvulių augino tik kiaules. Mat žygeiviai gyvulius dažniausiai išsivarydavo, o kiaulės išginti neįmanoma.
Antrojo tūkstantmečio pradžioje žiauriai elgdavosi visos gentys ir besiformuojančios tautos. Bene garsiausi plėšikai buvo vikingai, kurie, galėjo atklysti ir iki mūsų rajono. Beje, istorikai ir lietuvius vadino sausumos vikingais.
Nelabai išaiškinta, kodėl lietuviai suruošdavo daugiau žygių, negu turtingi prūsai ir karingi kuršiai.
Apskritai senuosius istorinius dokumentus metraštininkai parašydavo vaizdingai. “Ir bėgo rusai per miškus ir kaimus netgi nuo nedaugelio lietuvių, kaip sprunka kiškiai išvydę medžiotoją, o lyviai ir latviai buvo lietuvių maistas ir pašaras, tartum avys vilko narsuose, kai jos paliekamos be ganytojo. (“Livonijos kronika”).
Istorikai pateikia kiek skirtingas tuomet lietuvių vykdavusių karo žygių ir santykių su kitomis šalimis, versijas. A. Bublauskas veikale “Senosios Lietuvos istorija 1009-1795” rašo apie karus su Rusijos kunigaikščiais taip: “XII a. pab.senrusių kunigaikščiai kelis kartus ketino pulti Lietuvą, bet nė karto neįvykdė šių planų. 1190 m. žiemą Kijevo kunigaikštis Riurikas susirengė į žygį prieš Lietuvą, bet Pinske užsibuvo kunigaikščio Jaropolko vestuvėse. Taip sulaukė ir pavasario, nutirpo sniegas ir į Lietuvą buvo neįmanoma patekti”.
Apie tolimiausią lietuvių žygį žinoma ne iš istorinių šaltinių, bet iš Naugarde rasto pranešimo ant beržo tošies: “Lietuva pakilo prieš Karelą” (Litva stala na Korelu). Iš šio užrašo spėjama, kad lietuviai, puldami Naugardo žemes, pasiekdavo net toli šiaurėje esančią Kareliją. Žinomas ir kitas atvejas, kai 1218-1219 metų žiemą 1500 lietuvių būrys per užšąlusią Baltijos jūrą nužygiamo į estų gyvenamą Saremos salą.
Šiek tiek kitaip senuosius istorinius įvykius interpretuoja knygos “Lietuvos istorija” autorius Edvardas Gudavičius, svarstydamas, kodėl Lietuva, kaip valstybė, susiformavo vėliau negu aplinkinės valstybės. Pasak jo, klausimą į tai pateikia Rusijos veiksmai. XI amžiaus penktąjį dešimtmetį Rusija ir Lenkija sutartinai kariavo prieš mozūrus. Lietuviai buvo priversti pripažinti Rusijos viršenybę ir mokėti jai duoklę. Tokia padėtis galėjo sulėtinti Lietuvos valstybingumo raidą. Grėsė pavojus netgi Lietuvos egzistencijai: priklausomybę galėjo pakeisti visiškas įjungimas į Rusijos valstybę, o po to turėjęs sekti stačiatikiškas krikštas su slavų liturgija lemtų dar netapusios tauta Lietuvos surusinimą.
Lietuvos laimei, Rusijos valstybė XII amžiaus pradžioje suskilo, ir apie 1131 metus lietuviai išsivadavo. O atgautas politinis savarankiškumas vėl paspartino valstybės raidą, nes XII amžiaus pradžioje Lietuvą supo silpni kaimynai. Rusijos ir Lenkijos valstybės buvo suskilusios į paskiras kunigaikštijas.
Prasidėjo Lietuvos valstybės vienijimo procesas. 1245 - 1246 metais vokiečių kronikose Mindaugas minimas kaip “aukščiausiasis karalius”. Tad neatmetama versija, jog tuo metu Lietuva galėjo būti suvienyta. Mindaugo šalininkai 1248 metų kare galėję būti Kernavės, Deltuvos, Upytės ir kitų žemių kunigaikščiai. Manoma, kad Deltuvos žemes tada valdė kunigaikščiai Juodikis, Buteikis, Bikšys ir Ligeikis.
Valstybės kūrimas vyko sudėtingu istoriniu laikotarpiu, Mindaugui reikėjo ir diplomatinių sugebėjimų, ir karinės jėgos, priešininkų buvo ir Lietuvos žemėje, ir aplinkinėse šalyse. Anksčiau galvota, kad Livonijos ordiną lemtingame Saulės mūšyje 1936 metais turėjo nugalėti suvienytos Lietuvos kariuomenė. Dabar manoma, kad Saulės mūšyje dalyvavo tik žemaičiai. Kitas dalykas -vokiečių agresija prie Baltijos, 1236 metais popiežiaus paskelbtas kryžiaus žygis prieš lietuvius, kitos aplinkybės vertė Mindaugą tvirtinti valdžią ir priimti krikštą. Jį sau ir žmonai Mortai Mindaugas išsirūpino ir buvo pakrikštytas 1251 metais, mainais perleidęs didelę dalį Žemaitijos Livonijos ordinui. Po trejų metų, 1253 metais liepos 6 dieną buvo vainikuotas karaliumi. Pagrindiniai Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo renginiai šiais metais ir vyks liepos mėnesį.
Beje, Hipatijaus metraštyje, kuris išleistas XIII amžiuje, rašoma, jog Mindaugo krikštas buvo apgaulingas. “Savo dievams slaptai aukojo: visų pirma Nunadieviui ir Teliaveliui, ir Diviriksui, Zuikių dievui ir Medeinai; jei vykstant į medžioklę išbėgdavo į lauką zuikis, į mišką nežengdavo ir nedrįsdavo jame nei rykštės nulaužti; ir savo dievams aukojo, ir mirusiųjų kūnus degindavo, ir savo pagonybę viešai išpažindavo”,- rašoma minėtame metraštyje.
Įvairūs šaltiniai apie Mindaugo krikštą pateikia prieštaringos informacijos. Vienas iš šaltinių - 1979 metais Airijoje atrastas ir paskelbtas 1255-1260 metų tariamo Mindaugo krikšto liudininko veikalas “Pasaulio aprašymo pradžia”. Jame rašoma, kad “Rytuose Žemaitija ribojasi su gretima Rusijai žeme. Jos pirmaasis karalius Mindaugas buvo pakrikštytas, ir aš dalyvavau jo karūnavime, kai jis priėmė karališką savo valdžią iš Romos popiežiaus ir paliko ją savo palikuonims, kad jie rūpestingai ją saugotų. Minėtieji lietuviai, jotvingiai ir našlėnai yra lengvai pakrikštijami, kadangi nuo pat vystyklų yra auklėjami krikščionių auklių. Taigi, galėsime tarp jų saugiau būti”.
