Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Kęstutis Griškevičius
Istorinė atmintis yra nuolat papildoma. Įvairūs šaltiniai skirtingai nurodo ir Mindaugo valdymo laikotarpiu vykusį gyvenimą vienoje seniausių Lietuvoje Deltuvos žemėje, kurią, kaip manoma, istoriniai įvykiai sieja ir su Lietuvos Troja vadinama Kernave. Pasak knygos “Mūsų Lietuva” autoriaus Broniaus Kviklio, gaila tik, kad “neatsiranda Homero, kuris ją būtų apdainavęs”. Tačiau ši vietovė, padavimai apie tai, kad neramios mirusių kunigaikščių vėlės tebesilankančios gausiuose Kernavės pilių požemiuose, piliakalniuose, ilgus metus teikė temų poetams ir rašytojams. Apie Kernavę rašė Dionizas Poška, lenkų poetas Vladislavas Sirokomlė ir kiti.
Įdomūs pasakojimai apie tuometinius Deltuvos valdovus, jų giminystės ryšius ir istorinius XIII-ojo bei kitų amžių įvykius. Šarūnas Laužadis knygoje “Lietuva - šventų ąžuolų žemė” rašo: “Dešiniajame Armonos upelio krante, apie vieną kilometrą nuo jo įtekėjimo į Šventąją, yra legendinis Kukovaičio kalnas. Papėdėje senkapis, eigulio sodyba.
Lietuvos metraštyje rašoma, kad čia 1221 metais savo tėvą Kukovaitį palaidojo kunigaikštis Utenis. Tėvo atminimui buvo padirbtas stabas, ir pastatytas prie Šventosios ant vieno kalno, netoli Deltuvos. Paskui tas stabas nugriuvo ir ilgainiui užaugęs miškas. Tą mišką žmonės garbinę ir vadinę Kukovaičio vardu. Iki pat Jogailos laikų čia buvo aukojamos aukos. Kunigas B. Šmigelskis 1909 metais paminėjo, kad čia susirenkama į gegužines iš visos apylinkės. Čia buvusi žinyčia, o prie jos kapai. Griuvėsių šmotus galima dar ir šiandien pastebėti”.
Apie Kukovaitį istorikas Teodoras Narbutas “Lietuvos tautos istorijoje” rašo, jog jis buvo “sudvejintas lietuvių kunigaikščio Živibundo II-ojo sūnus ir viešpatavo visoje Užnerio Lietuvoje, mirė 1221 metais, buvo palaidotas kalne netoli Deltuvos. Jo, kaip dievo garbinimą, tenai įvedė jo sūnus Utenis, kuris paveldėjo tėvo kunigaikštystę. Žmonės su dėkingumu prisimindavo geradarystes padarius jam gyvam esant ir dar labiau garbino. Ant to kalno augo dievams skirta giraitė, o joje stovėjo Kukovaičio stabas. Ten ir vykdavo apeigos, kurias tam tikri žyniai atlikinėjo iki paskutiniųjų Lietuvos stabmeldystės laikų. Tai liudija Strijkovskis. Ant Kukovaičio kalno jau nebėra nei šventyklos, nei stabo pėdsakų: liūdną ir niūrų žemės kampą atgaivina tik atsiminimas, tebegyvojantis kaimo žmonių pasakojimuose. Hartmanas Knochas remdamasis savo tyrimais pasakoja, kad ant to paties kalno nuo seno degusi Kerniaus užkurta amžinoji ugnis”.
Kai kurie istoriniai šaltiniai nurodo, kad prie Deltuvos galįs būti ir legendinio kunigaikščio Kerniaus, kunigaikštytės Pajautos tėvo, kapas. Lietuvos kunigaikštis Kernius viešpatavo vidurio arba Užnerio Lietuvoje, to krašto sostinė buvo Kernavės miestas. Kernius pirmą kartą minimas XVI amžiaus pirmoje pusėje surašytuose Vidurio ir Plačiojo Lietuvos metraščių sąvaduose. Vardą metraštininkai sau įprastu būdu sukūrė iš Kernavės gyvenvietės pavadinimo. Pasak jų, kunigaikščio Kuno sūnus ir Palemono vaikaitis Kernius buvo įsikūręs Kernavėje, suteikė miestui ir piliai savo vardą. Dėl jo palikuonių senovės autoriai nesutarė: vieni jam priskyrė dukterį Pajautą, kiti - sūnų Živibudą.
XV-XVI amžių “Lietuvos ir Žemaičių didžiosios kunigaikštijos metraštis”, pabrėžęs Lietuvos valdovų bei didikų romėniškąją kilmę, mini Palemono vaikaitį (sūnaus sūnų -aut.) kunigaikštį Kernių, apie kurį rašo: “...ir, persikėlęs aukščiau Šventosios upės, rado labai gražią vietą, ir patiko jam labai toji vieta. Tada jis įkurdino ten sūnų Kernių, ir praminta ta vieta Kerniaus vardu Kernave. O paskui Kūnas (Palemono sūnus-aut.) mirė, ir po jo pradėjo jo sūnus Kernius viešpatauti visoje Užvilijo (Užnerio) žemėje ligi Latgalijos sienos... O tuo metu Kernius viešpatavo Užvilijo krašte; jo žmonės tie, kurie už Vilijos įsikūrė, grojo ąžuoliniais trimitais, ir praminė Kernius tą pakraštį, kur jo žmonės kuriasi, savąja kalba, lotyniškai Litusba... Ir paprasti žmonės nemokėjo lotyniškai, ir pradėjo vadinti Lietuva”.
Istorikai Juozas Jurginis ir Teodoras Narbutas rašė, kad Pajauta buvusi kunigaikščio Živibudo, iš Dausprungo giminės kilusio dalinio Ukmergės kunigaikščio žmona. Šis kaip kraitį gavo Kernavės kunigaikštystę. Pajauta garsėjusi grožiu ir dora, tais laikais dievinamomis savybėmis. Ji mirė prieš 1220 metus. Jos sūnus Kukovaitis pastatė statulą prie Žąslių ežero (dabar Kaišiadorių rajonas - aut), nes po mirties ji susilaukė dieviškos pagarbos ir imta laikyti deive. Meldžiamasi jai buvo liepų gojuje ir, kaip rašo T. Narbutas, “garbė jai buvo atiduodama ligi pat paskutinių lietuvių pagonybės laikų”. Vėliau stabas supuvo, liepos užaugo, kunigaikštytė buvusi užmiršta. O Kukovaičio motinos Pajautos vardu pavadintą slėnį Kernavėje, kuris yra Neries ir Pajautos upių dešiniuosiuose krantuose, galima pamatyti ir šiandien, apsilankius Kernvėje. Jis yra einant į pietus nuo Aukuro kalno piliakalnio.
Lenkų rašytojas F. A. Bernotavičius išleido 4 tomų istorinį romaną “Pajauta”, kur vaizduojama esą legendinė krivių krivaičio Lizdeikos duktė, o ne kunigaikščio Kerniaus duktė ir kiti to meto lietuviai. Tokios interpetacijos to meto autorių kūryboje buvo įmanomos, istorinių asmenybių likimai meninėje kūryboje galėjo būti kuriami pagal autorių išmonę. Bet kokiu atveju, kunigaikštytės likimas vienaip ar kitaip buvo susijęs ir su Deltuvos kraštu bei Ukmerge. O patrauklus romanas atkreipė ne tik lenkų, bet ir svetimtaučių dėmesį. Išėjo net keturios lenkiškos jo laidos ir vertimai vokiečių, prancūzų, anglų, rusų kalbomis. Lietuviškai “Pajauta” pasirodė jau spaudos draudimo laikais.
O apie tai, kad Deltuvos istorinė atmintis išties yra verta didesnio dėmesio, rodo ir dar vienas faktas. Istorikas Mykolas Balinskis, kuris su ekspedicija apie 1830 metus atliko prie Kukovaičio kalno archeologinius tyrimus, čia rado kaukolę, papuoštą žalvario papuošalais. Kieno tai kaukolė, nenustatyta. Gal paminėtojo kunigaikščio Kukovaičio?
Mažai abejonių kyla dėl to, kad tiek Deltuvos, tiek Kernavės kraštų gyventojai iki Mindaugo krikšto 1251 metais, jo karūnavimo 1253-iaisiais ir vėliau išpažino pagonių tikėjimą ar buvo stabmeldžiai. Kernavę istorikas Alfredas Bumblauskas apskritai laiko pagoniškosios epochos simboliu. Pasak jo, dar XIX amžiaus pradžioje praeities garbintojai su Kernave siejo viltis surasti didingos praeities paliudijimų. Tada sugalvoti romantiški piliakalnių pavadinimai - Aukuro kalnas, Mindaugo sostas, Lizdeikos (iš Vilniaus legendų žinomo žynio) kalnas, Pajautos (išgalvotos Lizdeikos dukters) slėnis. Visa tai buvo daugiau nuojauta, tačiau atlikti tyrimai parodė, kad Kernavę išties galima laikyti pagoniškosios epochos simboliu. Nepaisant net to, kad ant minėtojo Aukuro kalno, ant kurio tikėtasi surasti pagonių šventyklą,jos ten neaptikta. Tame kalne rasta tik kunigaikščio Traidenio, kuris iškilo ir pradėjo valdyti apie 1269 metus, rezidencija. Kita vertus, kaip visoje Lietuvos teritorijoje, taip ir Kernavėje bei Deltuvoje lietuvių pagoniškojo kulto liekanų rasta nedaug. Deltuvoje tai minėtas stabas ir tariamai Kernio uždegta amžinoji ugnis, šaltiniuose minimas ir akmuo su skyle netoli Kukovaičio kalno, kuris esąs senosios lietuvių tikybos aukuras.
Apie mūsų protėvių tikėjimo ypatumus rašė popiežius Inocentas III savo bulėje, išleistoje 1199 metais. Ten pažymėta, kad “Livonijoje gyvenusios gentys garbina gyvulius, lapuočius medžius, skaidrius vandenis, žaliuojančią žolę, nešvarias dvasias. Popiežiaus Grigaliaus IX bulėje, rašytoje 1232 metais, sakoma, kad prūsai (taip buvo vadinami ir lietuviai - aut.) demonams, atseit dievams, aukoja gėlėmis vainikuotas mergeles. Oliveras Scholastikas 1220 metais rašė, kad baltai garbina šaltiniuose, medžiuose, olose ir kitur gyvenančius dievus.
XIV amžiaus žinių apie lietuvių religiją randame Petro Dusburgiečio “Prūsijos žemės kronikoje”, kurioje rašoma apie lietuvių papročius, religiją, nurodoma, kad jie garbina Saulę, Mėnulį, žvaigždes, žalčius, arklius, šventus miškus, laukus, vandenį, ugnį. Rašoma apie dievą Perkūną, žynius, šventyklas.
Lenkų kronininkas Janas Dlugošas XV amžiuje rašė apie lietuvių garbintą amžinąją ugnį, kuri galėjusi degti ir ant Ukmergės piliakalnio Šventosios ir Vilkmergėlės santakoje, apie Vilniaus centrinio židinio žynį, medžių, žalčių, ir gyvačių kultą, mirusiųjų vėlių garbinimą, aukojimą, mirusiųjų deginimą. Minėtas autorius lietuvių religiją lygina su romėnų: Perkūną su Jupiteriu, ugnies kultą su Vulkanu, žalčių ir gyvačių kultą su Eskulapu, medžių įdvasinimą su Diana ir Silvanu, lietuvių šventyklą romuvą - su Roma.
Pagoniškojo kulto liekanas aprašė kalvinistas J. Lasickis, kuris stengėsi palyginti daugybę žemaičių dievų - Perkūną, Austėją, Žemyną, Medeiną, Gabiją ir kitus - su katalikų šventaisiais, aprašė kalendorinių ir šeimyninių švenčių apeigas. Daug medžiagos apie lietuvių pagoniškąją religiją yra Simono Grunau XVI amžiaus “Prūsijos kronikoje”, kur aprašoma dievų trejybė (Perkūnas, Pikuolis, Patrimpas), krivių krivaičiai, vaidilos ir vaidilutės, burrtai, aukojimo apeigos.
