Lyg bendram projektui susitiko...

Iš „Graži tu mano“.

Susijusios žemėlapio žymos:

Dvi garbaus amžiaus moteris vėl draugėn suvedė biblioteka. Ir ne šiaip atnaujinti pažintį, o bendram projektui (!), kurį pakurstė bibliotekos darbuotojos ir, žinoma, el. enciklopedija „Graži tu mano“. Vaizdai ir eilės sugulė į puslapius, skirtus Atgimimo Lietuvai, savaip išnešiotus, išjaustus ir pateiktus.

Vidos Lukštaitės vaikystės ir jaunystės svajonės (tapyba, architektūra) liko Suvalkijos lygumose – Sintautuose. Taip susiklostė, kad ji dirbo su daugeliu architektų, tik pačiai teko ne kūrybinis, o konstruktorės darbas. Bet moteris visą gyvenimą nesiskiria su fotoaparatu, dažnai į rankas paima teptuką ir mielai gilinasi į šiuolaikines informacines technologijas. Jos kūrybos archyvas išties nemenkas.

Romantiškos sielos Aukštaitijos dukra Irena Vaskelaitė – jautri, žingeidi, ...knygų „ėdikė“. Jos puoselėtą svajonę „kelti kolūkių gerovę“ nupūtė vėjai gimtinės kalvomis. Pasirinko kitą takelį, iš kurio pasuko į šalį. Rašyti pradėjo jaunystėje. Romantinė siela nugalėjo ir ėmė lietis eilėmis. Moteris tai darė savo malonumui, kai ką skirdavo draugams, artimiesiems... Susikaupė arti tūkstančio eilėraščių.

Prieš 30 metų abi moterys Vilniuje darbavosi toje pačioje erdvėje ir pažinojo viena kitą. Ir gyvena dabar jos netoliese. Tačiau tik 2010 metų pradžioje vėl atrado viena kitą – pasidalijo savo kūrybingumu, iš kurio gimė bendras projektas – eilių ir fotografijų pynė.


PRADŽIŲ PRADŽIA

Kodėl staiga prabilau, gal pavargau tylėti,

Gal tik dabar supratau, jog nemokėjau gyvenimo mylėti,

Gal paklydau nuėjusi tolimą kelią,

Ir gyvenimo prasmę radau, kad užpildytų tuščią dalią.

Mintis, svajas išsakyti žodžiais sunku,

Tačiau noriu jas išsakyti, tad kito kelio nerandu, kaip tik rašyti...


Kartą prabilus, sunku tylėti ir mintis užgniaužti savyje,

Kaip, jaunystėje pamilus, nustoti mylėti ar beeinant sustoti kelyje.

Mintys lyg paukščiai skrajoja padangėje, joms nėra tiesiųjų kelių,

Aš, pasiklydus belangėje erdvėje, ant žemės sugrįžti negaliu.

Sparnuotieji paukščiai, skirkit man dalią, neleiskit sugrįžti gilion praeitin,

Padėkit surasti tiesiausią kelią, kad eičiau prasmingai tolyn...


O gal geriau likti menka žemės sraige, niekad nekilti į plačias erdves,

Nėra man skirta pažinti jų aukštį, esu gimus matyti vien žemės dulkes.

Ir lai meilė neliepsnoja širdyje, lai gęsta visi praeities žiburiai,

Tik mintys teklajoja kelyje, tarsi vėjo sukelti sūkuriai.

1976


PAGELTĘS RUDENS LAPAS

Gyvenimas – plona gija,

Kaip rudens lapo, kuris vos laikosi,

Atūžusi stipri vėtra

Plėšo, drasko, neturėdama saiko.


Virpa pageltęs lapas,

Nenorėdamas savo likimą sutikti.

Žemė – maitintoja, tačiau ir kapas,

Kur amžiams teks pasilikti.


Norėtų žvelgt dar į melsvus tolius,

Sugauti bent vieną saulės spindulėlį,

Apkabint, priglaust švelniu skruostu

Mažą skrajojantį vabalėlį.


Tačiau nuplėštas blaškosi, krinta,

Beieškodamas užuovėjos tykios,

Pagaliau, sutikęs jam likimą skirtą,

Priglaudžia skruostą prie žemės šaltos.

1980


LIETUVA

Tu iš praeities glūdumų atklydus,

Tarsi skaidrus šaltinis esi gyva,

Lyg pavasario balsu pragydus,

Skambėk, brangi Tėvyne – Lietuva.


Tava žydra padangė švies kelią,

Eglės ir pušys sūpuos lyg motiną kūdikį glėbyje,

Paklydęs vaikas atras savo dalią,

Meilę, paguodą tavo širdyje.


Nors tavo širdis nuo skriaudų pavargus,

Ir kūnas išvagotas amžinų žaizdų,

Priimk savo vaikų pradėtus darbus,

Paklydusių ir blaškytų negandų.

1992


PRAEITIS IR DABARTIS

Ką mes praeityje paliekam –

Liūdesį, skausmą, svajones,

Neblėstančią meilę kažkam

Ar sudužusio veidrodžio šukes.


Taip praeitis ištirpsta,

Tarsi ledas vasaros kaitroje,

Kaip geltonas rūbas dingsta,

Besibaigiančio rudens šviesoje.


Tačiau praeities šešėliai slenka,

Lyg aidas skamba iš glūdumos,

Deja, palieka prisiminimą menką,

Kaip nelieka vasaros šilumos.


Toliau laiko švytuoklė

Vagoja skaudžiai raukšles veide,

Kaip į dangų besistiebiančios pušies svyruoklės,

Nudžiuvusios šakos žymi metus kamiene.


Mes toliau blaškomės gyvenimo sūkuriuose,

Laikas skuba apgaulingai,

Ieškome laimės ateities žiburiuose,

Nes dabartis mums negailestinga.

2002


LIKIMO TĖKMĖ

Mano laimė, mano sėkmė, tolsti vis tolyn,

Esi tarsi upės tėkmė gramzdinanti viltį gilyn.

Pasroviui aš plaukiu, kur nuneš drumstas vanduo,

Savo likimą šaukiu: atsiliepki, esu tavo sesuo.

Seniai manęs negirdi – apkurtai nuo šniokštimo drumstų vandenų

Ir akimis neįžvelgi beviltiškų mano dienų.

Tu sustoti negali – aš kartu su tavimi,

Tu – mano daina tyli, nešuosi kartu su savimi.

Nepaliki manęs sūkuryje – aš jėgas dar kaupiu,

Likime man padėti turi, nes vis silpniau plaukiu.

2003


AKMENUOTAS KELIAS

Gyvenimo kelias akmenimis grįstas,

Jis sudėliotas iš smulkių ir stambių riedulių,

Kažkam nušvinta ir ametistas,

Tačiau daugumai nematyti jo spindulių.


Einam ir klumpam – akmenys kliudo,

Mes nepajėgūs juos nurident,

Sieloje silpnesnį ant kelių parklupdo,

Gyvenimas liepsnojęs ima rusent.


Tikslas numiręs, viltis užgęsta,

Sielos ugnelę kas atgaivins,

Laikas bėga, nežinomybėje skęsta,

Grožis ir gėris iš atminties išsitrins.


Liks sunkus akmenuotas kelias,

Aplinkui migla, nei saulės, nei šilumos,

Kur tas mažytis šviesos takelis,

Gal jis išves iš nežinomybės tamsos.

2005


RASA

Sidabrini rasos lašeli,

Rytmetinė ašara gaivi,

Laukiu, aplankyki mano pasaulį

Ar mane paguosti gali.


Tu pagirdai ištroškusią žolę,

Gaivini pavargusius medžių lapus,

Žvelgi į melsvą padangių tolį,

Užklyski į mano sapnus.


Seniai tave regėjau,

Kada lietei mano kojas basas,

Kada saulės spindulius lydėjau,

Sugeriančius rytmečio gaivas.


Sapnas, tikrovė,

Kaip žvaigždžių takas ar brydė rasoje,

Ryto aušros šventovė,

Sunaikina rasą gimusią tamsoje.


Rasa išnyksta, jog vėl užgimtų

Iš alsuojančios žemės naktyje,

Vėl saulės spindulį priimtų

Ir numirtų jo glėbyje.

2006


TYLA – MINČIŲ VORATINKLIAI

Tyla... Suaugau su ja,

Tačiau nebaugina, o guodžia.

Daug naujovių atrandu tyloje –

Savo erdvėje ji minčių voratinklį nuaudžia.


Apraizgo gundančiais kerais,

Privalai laiku atspėti,

Ar nuplaukia savais keliais –

Nepajėgi lenktynių su mintimis laimėti.


Tyloje ir saulė šviečia ryškiau,

Tyloje tamsa vilioja,

Tyloje regi voratinklio kontūrus ryškiau –

Po kojomis mintys jį kloja.


Baimė sutraukyti didi –

Tik tau šis patalas nuaustas,

Todėl virš, erdvėje skrendi,

Tyloje ir tik tyloje minčių voratinklis būna priglaustas.

2006


VIENIŠAS KELIAS

Vienišas kelias – aš kelyje,

Saulė lydi šiltu šypsniu,

Medžiai ir paukščiai vienišo kelio fone

Mane apdovanoja minties blyksniu.


Vienišas kelias – šalia migla,

Vaizduotę papildo medžių šlamesys.

Visada mintyse esu viena –

Siela trikdo netikrų žodžių skambesys.


Vienišas kelias – sielos tyla,

Tavyje ramybė viešpatauja.

Kartais aplanko minčių audra,

Paaitrinusi sielą, tolyn nukeliauja.


Sielos ramybė – ne tyla,

Ne kiekvienai būtybei dovanota.

Sielos ramybe, būki šalia,

Kasdieną su saule, o ne sapnuota.

2006

RYTO ŽARA

Visatos pagairėje mes laukiame tyliai,

Skambančio juoko su auksine rytmečio žara.

Rytas ateina, gamta bunda nebyliai –

Mūsų padangėje ramybės nėra.


Ne viskas paskendę pilkoje migloje,

Kažkur dar skamba vilties varpai,

Sveikindami saulės spindulį ryto aušroje,

Liūdnas sielas paliečia jų aidai.


Ryto žara išplaukusi iš nakties tamsos,

Sveikina žemę ir gyvybę joje.

Esi laiminga gavusi tau skirtą pluoštą šviesos

Ir tu paskęsi ateinančioje dienoje.


Ką ji tau dovanos?

Skubančio gyvenimo niūrų akordą?

Tu lauki prasmingos dienos,

Deja, ryto žara neįrašė tavo vardo.


Ryto žara – ritmų startinis taškas,

Minčių gijos – į tolį nusidriekę takai,

Rudens voratinkliai vėjo draikomi blaškos,

Ryto aušroje atviri toliai ir žali laukai.


Viskas nuplaukia, kaip saulė, kaip vėjas,

Kaip ryto gaiva ir sielos daina,

Paima dalelę tavęs laikas praėjęs –

Visada išlieka ryto žara.

2007