Iš „Graži tu mano“.
Susijusios žemėlapio žymos:
Kažkur iškrito žodis ATKŪRIMO... Susimaišė, susipynė Vasario 16-oji, kurią su pagarba mini vyresnio amžiaus žmonės ir Kovo 11-oji, kuri turėtų būti jaunų žmonių pagarbaus šėlimo šventė...Kita vertus, kaip jauna ir sena, kaip sena ir nauja, kaip smetoninė, taip ir atkurtoji Lietuva, mininti savo 20-metį, negali būti viena be kitos. Tai mūsų istorijos virsmas...
20 metų valstybei- labai trumpas amžius, kaip ir 20 metų žmogui. Skirtumas tas, kad valstybės gyvena kur kas ilgiau... Ar ne todėl žmogus privalėtų mylėti savo valstybę, kad joje būtų gera gyventi? Ar neturėtų valstybę atstovaujantys garbūs piliečiai rūpintis ja taip, kad joje būtų gera gyventi visiems?... Čia vėl būtų galima grįžti prie valstybės ir žmogaus amžiaus...
Politika ir valstybės gyvenimas arba gyvenimas valstybėje- du skirtingi dalykai, todėl vargu ar bus joje gera gyventi visiems... Tačiau, kai valstybėje darosi sunku gyventi didžiumai, mažumą ji gali suspausti kumščiu... Todėl ta karta, kuri matė sovietmetį ir kūrė naują rytojų, stebisi, kodėl tuomet svetimi leido gyventi žmogui ir jaustis žmogumi Lietuvoje... Ir kodėl dabar savi, besidairydami į tolimus svetimus, taip nustekeno tą, kurią norėjo atkurti ir atkūrė... Ir nereikia čia postringauti apie laisvę. Tie, kurie viešai deklaravo savo siekį į Laisvę, nukentėjo, bet tapo mūsų didvyriais ir laisvės kovų simboliais. Tačiau buvo ir tų, kurie gyveno ir jautėsi laisvi savo dvasia. Gal todėl ir tapome laisvi su minimalia aukų kaina?...
Šiandien, be abejo, esame laisva tauta, kūrybinga ir protinga, veikli ir narsi, bet mūsų bėda, kad esame be galo kantri tauta.. Kantri buvome tuomet, kantri esame ir dabar...
Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpis tęsiasi... Man jis panašus į šulinį: seną, su mediniu kabliu, kuriame yra gaivus vanduo. Vargu ar senas europietis išdrįstų iš jo atsigerti, bijodamas bakterijų, bet senutė, gyvenanti Giedraičių seniūnijoje, visą gyvenimą iš jo gėrė ir geria... Šulinys – tik simbolis mūsų dvasios stiprybės, o mes vis dairomės į svetimus. Gerai, kad tik dairytumės... Mes reformuojame, neatsiklausę didžiumos, nes mažuma tapo mūsų valstybės parodomuoju veidu. Aplinkiniams, bet ne sau. Ar kada pradėsime gyventi sau?...
Ši Algimanto Boratinsko
Alvydo Balandos
Valdo Lapašausko
nuotraukų paroda – įvykių, kai buvome kur kas jaunesni, aktyvesni, geresni, pakilios dvasios, dainuojanti tauta, ėjusi į Nepriklausomybę, mažutė fiksacija.
Jolanta Matkevičienė
